Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien švenčiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, kuri primena Paskutiniąją vakarienę. Šventės istorija siekia XIII amžių. Ji pradėta švęsti pirmiausia Belgijoje. Popiežiai Urbonas IV ir Klemensas V Devintinių šventę įvedė visame katalikų pasaulyje. Tai paskutinė iš kilnojamųjų kalendorinių švenčių skirta pagarbinti Švč. Sakramentui. Švenčiant Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, visada skaitoma Evangelijos pagal Joną ištrauka iš šeštojo skyriaus.

Šis skyrius prasideda duonos padauginimu. „Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: ‚Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateitį į pasaulį‘. O Jėzus supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė, pats vienas į kalną“ (Jn 6, 14-15). Kitą dieną žmonių minia surado Jėzų, o Jis jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ‚jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet, kad prisivalgėte duonos ligi soties‘“ (Jn 6, 26).

Po to seka ilga Jėzaus prakalba apie gyvybės duoną, kurios dalį išgirdome šiandien. Atkreipkime dėmesį į tai, kaip skirtingai minia reaguoja į Jėzaus veiksmus ir žodžius. Kai Jėzus stebuklingai padaugino duoną ir pamaitino penkiatūkstantinę minią, neskaitant moterų ir vaikų, tuomet Jam niekas nepriekaištavo ir netgi norėjo padaryti karaliumi. Tačiau Jėzui aiškinant apie duonos padauginimo prasmę, kyla sąmyšis, žydai ėmė murmėti. Daugelis, kurie valgė stebuklingu būdu padaugintą duoną, dabar nepatenkinti - ima vienas kito klausinėti: „Argi Jis ne Jėzus, Juozapo sūnus? Argi mes nepažįstame Jo tėvo ir motinos? Kaip Jis gali sakyti: „Aš esu nužengęs iš dangaus? Situacija dar labiau komplikuojasi, kai Jėzus pasako: „Aš esu gyvybės duona (...). kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Pasipiktinę žydai „ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: ‚kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?‘“ (Jn 6, 52).

Žydams atrodė neįtikėtina, netgi skandalinga iš Jėzaus lūpų išgirsti, kad jiems reikėtų valgyti žmogaus mėsą. Tai išgirdę daugelis žydų pasipiktino netgi „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 60). Manau ir mes ne kaip sureaguotume. Bet mes žinome, kad šie Kristaus žodžiai reiškia Jo begalinę meilę žmogui. Jono Evangelijos 13-ajame skyriuje skaitome: „Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1).

Atsisveikindamas su mokiniais, Jis įsteigė Eucharistijos (dėkojimo) sakramentą. Mato Evangelijoje skaitome: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą ir davė mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mt 26, 26). Lygiai taip pat palaiminęs taurę vyno tarė: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas“ (Mt 26, 28). Be to, Jėzus mokiniams pasakė: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19).

Pirmieji krikščionys susirinkdavo laužyti duoną – švęsti Eucharistijos - pirmą savaitės dieną, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną. Tai padaryti jiems buvo nelengva, nes buvo persekiojami, kankinami, žudomi. Atvesti pas teisėjus ir klausinėjami, kodėl rengia uždraustas krikščioniškas pamaldas, jie atsakydavo: „Negalėdami susirinkti į Eucharistijos šventimą, negalėsime gyventi, pritrūksime jėgų pakelti kasdieninius sunkumus“.

Kiekvienas paklauskime savęs: „Kaip aš dalyvauju sekmadienio Eucharistijoje? Su kokiomis mintimis artinuosi priimti Šv. Komuniją? Ar visada prisimenu Jėzaus žodžius: „Štai mano duona, nužengusi iš dangaus“. Yra žmonių, kurie tvirtina, jog negali gyventi be Komunijos. Jei kurią dieną praleidžia šv. Mišias, jaučia, kad jam kažko trūksta. Aišku, tai labai gražu, tačiau ar kartais šiems tikintiesiems Komunija tėra saugaus gyvenimo garantas, ar tai nėra būdas pasirodyti aplinkiniams, koks tu esi tikintis ir ištikimas Dievui?

Komunija reiškia bendrystę. Kartais dažnai priimantis Komuniją, jaučia priešiškumą kitam žmogui, elgiasi savanaudiškai ir egoistiškai, piktinasi, smerkia, niekina kitus. Yra ir tokių, kurie priima Komuniją ir lieka tokie patys, patenkinti savimi ir nenorintys nieko savyje keisti. Jei gerai suprasime Jėzaus žodžius: „ tai mano Kūnas“, „tai mano kraujas“, tai be jokios abejonės priimdami Komuniją, prisiminsime, kad Jėzus mus visus ragina keistis, išsivaduojant iš blogio ir nuodėmės.

Mes nebegalime likti tokiais, kokiais buvome iki nepažinome Jėzaus. Jei priimant Komuniją, niekas nesikeičia, lieku toks pat, tai turėčiau suabejoti savo dorumu ir teisingumu. Mieli broliai ir seserys, kiekvieną kartą priimdami gyvenimo duoną – Eucharistiją, susimąstykime, kad vienijatės su Jėzumi, kuris atsiduoda mums, kad taptų mūsų broliu, kad nuvestų mus pas Tėvą. Prašykime, kad Motina Marija padėtų mums deramai pasiruošti šiam susitikimui su Jėzumi, gyvenimo duona ir pasilikti su Juo dėkojant bei šlovinat už nuostabią dovaną: Jėzus manyje ir aš – Jame. Amen.