Mieli broliai ir seserys Kristuje, pastaruoju metu Evangelija Kristaus žodžiu nepaliovė kantriai mokyti apaštalus, minias ir kartu mus meilės ir nuolankumo: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5,44), pasiaukojimo ir atlaidumo: „Jei jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums“ (Mt 6,14), tarnavimo ir dosnumo: „Kai tu daliji išmaldą, te nežino tavo kairė, ką daro dešinė“ (Mt 6,3). Jėzus kvietė: „Nesikraukite sau lobių žemėje [...]. verčiau kraukitės lobį danguje...“(Mt6,19-20). „Taigi, būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“(Mt 5,48).

Kaip šiandien, taip ir anuomet, žmogui sunku buvo atitrūkti nuo žemiškų iliuzijų, sunku išsilaisvinti iš prieraišumo saitų, jam sunku sutramdyti ir atmesti savo troškimus, todėl nežiūrint Jėzaus daromų neįtikėtinų stebuklų, kurie trumpai priversdavo žmones patikėti tuo, kad „Jis tikrai yra Pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“ (Jn 6,14), jų mintys labai greitai nukrypdavo įprastine žemiška vaga, jie Kristuje vėl įžvelgdavo paprasčiausią politinį valdovą – karalių, kuris gali išgelbėti Jeruzalę iš romiečių jungo. Jėzus kantriai aiškinęs ir stebėjęs žmonių abejones, apaštalų neryžtingumą, pagaliau prabilo reikliai ir griežtai: „Kas myli tėvą ar motiną (...), sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10,37). Čia meilė suprantama kaip ne savanaudiškas prisirišimas prie žmogaus, o kaip artimo ir Dievo meilė. Meilė Kristui turi būti aukštesnė už bet kokią žemišką meilę. Dėl Kristaus verta išsižadėti tėvų, vaikų, brangiausių asmenų, nes tokia meilė Kristui veda į išganymą, amžintąją sielos ramybę.

Toliau šios dienos Evangelijoje mes skaitome: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“(Mt 10,38). Vadinasi, tik per kryžių galim pelnyti Dievo malonių. Dievas nepalengvina kelio tiems, kuriuos pastato šalia savo Sūnaus; Jis reikalauja iš jų tokios pat tyros meilės, tokio pasiaukojančio tikėjimo, nusižeminimo, nuolankumo ir kančios kaip Jėzaus. Tačiau Jėzus neieškojo kančios, Jis paprasčiausiai troško mylėti savo Tėvą ir žmones, ir per tai Jam teko patirti Kryžiaus kelią. Jei žmogus myli ir širdyje nepatiria skausmo, vadinasi meilė netikra. Yra žmonių, kurie dirbtinai ieško kančios, kursto savo širdyje pyktį ir nepasitenkinimą, neapykantą visiems ir viskam: jaunimui, kurie jų manymu lengvabūdiškai leidžia laiką, kunigams, kurie, anot jų nepakankamai šventi, bažnyčiai, kuri nepakankamai išpuošta ir daugeliui kitų dalykų, kurie sukelia skausmą ir neleidžia nuoširdžiai mylėti, aukotis ir būti panašiais į Kristų, kuris šios dienos Evangelijoje itin griežtas: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją“ (Mt 10,39).

Šie rūstūs Kristaus žodžiai verčia susigūžti, suvirpėti net drąsiausiųjų širdis. Tik giliai tikintis žmogus supranta, kaip ir anų dienų apaštalai suprato, kad Mokytojas nori galutinio apsisprendimo ir pasišventimo sekti Juo, skelbti Jo Gerąją naujieną ir per tai pelnyti išganymą ne tik sau bet ir tiems, kurie jų klausys. „Kas jus priima, tas mane priima“ (Mt 10,30),- skaitėme Evangelijoje: „Ir kas duos bent taurę šalto vandens atsigerti bent vienam iš šių žmonelių [...], - tasai nepraras savo užmokesčio“ (Mt 10,42).Taigi, duodančiam bus su kaupu atsilyginta.

Šventasis Pranciškus Asyžietis tvirtina „tik save pamiršdamas žmogus atranda save“. Ir Jėzus kviečia mus išsižadėti savęs, materialiųjų vertybių ir dalinti savo meilę kitiems, tik tada būsime panašūs į Jį, tik tada patirsime gyvenimo pilnatvę. Lietuvoje visada buvo ir dabar mes turime daug pavyzdžių, kai žmonės nepaiso jokių šmeižtų, apkalbinėjimų, ištikimai pildo Dievo valią, vykdydami jiems skirtą pašaukimą. Juk ir šventieji dažniausiai buvo nesuprasti, įtarinėjami, šmeižiami, pajuokiami ir visaip niekinami.

Nuoširdžia malda prašykime Dievo malonės būti ištikimais Kristaus sekėjais. Šventųjų pavyzdžiu drąsiai išpažinkime Jo mokslą ir kantriai nešdami savo gyvenimo kryžių, semkimės stiprybės iš Evangelijos, nes Dievo žodis yra mūsų stiprybė. Amen.