Mieli broliai ir seserys Kristuje, skaitydamas šios dienos Evangeliją prisiminiau vieną pasakojimą apie neturtingą, tačiau laimingą, kupiną svajonių žmogų. Gyvenimas aplinkui jam atrodė pilkas, žiaurus, beširdiškas, liguistos dvasios ir jis nusprendė padaryti žmones laimingesniais, pasakodamas jiems gražias istorijas. Jis mąstė: „Jeigu papasakosiu jiems apie gerumą ir meilę, jie tikrai taps laimingi“. Ir žmogelis nuėjo į miesto centrinę aikštę, užlipo ant suolo, ir pradėjo pasakoti. Pirmą dieną kai kas, daugumoje senukai ir vaikai, sustodavo, pasiklausydavo ir, numoję ranka, nueidavo savo keliais. Pasakotojas nenusiminė, jis diena iš dienos ėjo į tą aikštę ir sekdavo meilės ir stebuklų kupinas istorijas. Žmonių sustodavo vis mažiau, galiausiai žmogus liko vienas, tačiau jis nenustojo kalbėjęs. Kartą vienas vaikinas pašaipiai jo paklausė: - Ar nematai, kad niekas tavęs nesiklauso, nesiklausė ir niekada nesiklausys? Kurių tu galų gaišti savo laiką? - Myliu artimą, - atsakė žmogelis, - noriu padaryti juos laimingus. - Na ir ką, vargšas kvaily, ar kas nors tapo laimingas? – piktai nusišaipė vaikinas. - Ne, bet aš ir toliau pasakosiu. Buvo metas, kai norėjau pakeisti pasaulį. Dabar pasakosiu tam, kad pasaulis nepakeistų manęs,- liūdnokai atsakė žmogus (pagal Br. Ferrero „Pasakotojas“).

Kodėl prisiminiau šią iš pažiūros beprasmę istoriją? Atvirai sakant, mes, kunigai, dažnai jaučiamės, kad mūsų skelbiamas žodis nepasiekia klausytojų. Jei dabar paklausčiau, apie ką pasakoja pirmasis skaitinys?, o antrasis?, o Evangelija? Ką jūs įsidėmėjote? Ką prisitaikėte sau ir kokius pasiryžimus padarysite? Ar kartais Dievo žodis neatsimuša tarsi į sieną ir lieka niekieno neišgirstas? Ar kas nors darosi laimingesnis, geresnis, kilnesnis išėjęs iš Dievo namų? Ar kas nors nori leisti Dievui keisti savo mąstymą? Jei taip, tai atverkit visas sielos duris Dievui – per Šventąjį Raštą, per Jo žodį, per šv. Mišių auką, atiduodant visą save Jėzui Kristui, kartu su meile priimant Jo Kūną ir Kraują Šv. Ostijoje.

Jėzaus sekėjai buvo paprasti žmonės, todėl Jis jiems dažnai kalbėjo palyginimais, kurie buvo susieti su kasdieniniu gyvenimu, tokiu artimu ir pažįstamu. Iš viso Evangelijoje aprašyta 38 palyginimai. Kai kurie iš jų kartojasi visose Evangelijose, o kai kurie aprašyti tik vienoje jų. Palyginimai susieti su šeimininko - tarno – prievaizdo santykiais, gyvenimiškais praradimais ir atradimais (pvz.: apie paklydusią avį, pamestą drachmą, paslėptąjį lobį), kai kurie palyginimai susieti su vynmedžiais, vestuvine puota, apie sūnų palaidūną ir kt.

Šiandien Jėzus kalba apie sėjėją, kuris „išsirengė sėti“ (Mt 13, 3). Jėzaus klausytojai greičiausiai pagalvojo apie visiškai kvailą sėjėją, kuris sėja grūdus kur papuola. Todėl Jėzus paaiškino, ką reiškia tokia sėja. Dievo Sūnus davė žmonėms – Dievo tiesą. Šią tiesą išgirstame arba sužinome skaitydami Šv. Raštą. Vieni išgirsta, perskaito, tačiau žodžiai nepasiekia širdies. Jie nepadaro jokio poveikio žmogaus mąstymui. Tai tas pats, kas grūdeliams nukristi ant kelio, o atskridę paukščiai juos sulesa. „Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus“ (Mt 13, 20-21). Tai žmonės, kurie uoliai lanko bažnyčią, aktyviai dalyvauja Šv. Mišių aukoje, tačiau išėję iš bažnyčios jie pamiršta Dievo kvietimą mylėti artimą, aukotis jo labui. Vietoje to, kad padėtų nupuolusiam, jis apkalba, pasmerkia jį. Gera sėkla pražūva, nukritusi tarp erškėčių.

Erškėčiai – tai mūsų kasdieniniai rūpesčiai dėl materialiojo gerbūvio, vardan kurio pamirštame sielos reikalus. Pagaliau sėkla, kuri krinta į gerą dirvą ir duoda gerą derlių. Tai žmonės, kurie išgirdo, suprato, padarė pasiryžimus ir gyvena Kristaus pavyzdžiu. Žinoma, tai sunkiausia. Tam reikia tvirtos valios ir didelių pastangų. Juk taip sunku atsispirti žemiškoms pagundoms – kažką apkalbėti, pasmerkti, iš kažko pasityčioti.

Mielieji, šiandien Evangelija kviečia būti gera dirva, brandinančia gausių vaisių. Įsigilinkime ir mąstykime apie tai, ką išgirdome per Šv. Mišias. Ir tuomet tikrai įvyks tai, apie ką girdėjome pirmajame skaitinyje: „Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir tenai nebegrįžta, bet drėkina žemę (...) taip ir žodis išeinąs iš mano burnos: jisai pas mane nesugrįžta bergždžias – įvyko, ko noriu, atlieka, kam siųstas“ (Iz 55, 10-11). Amen.