Mielieji, pereitą sekmadienį Šv. Raštas kvietė mąstymui apie mūsų Viešpaties Jėzaus artumą, Jo buvimą šalia, Jo norą padėti kiekvienam, kas Jo šaukiasi. Apskritai Šv. Rašte kaip ir gyvenime gausu prašymų, maldavimų, kad Viešpats pasigailėtų, padėtų. Senajame Testamente dažniausiai Dievas pasiruošęs nubausti siųsdamas bausmę už nepaklusnumą, nuodėmingą gyvenimą miestams, ištisoms tautoms. Tačiau atsižvelgdamas į maldavimus, atgailavimą pasigaili, Jis atsisako savo ketinimų bausti.

Evangelijoje Jėzus skelbia Gerąją naujieną - Dievo Karalystės artumą. Naujajame Testamente nėra jokios kalbos apie Dievo kerštą, apie bausmes, čia kalbama vien apie Dievo meilę ir gailestingumą, čia žmogus kviečiamas taip pat vien meilei, vien tikėjimui ir pasitikėjimui Dievu. Deja, žmogus dažniausiai prisimena Dievą ir kreipiasi į Jį kančios, ligos, nelaimės atveju. Taip buvo nuo pradžių, nuo pasaulio sukūrimo ir tai tęsiasi iki šių dienų. Kai žmogui viskas sekasi gerai, kai jis be vargo naudojasi gyvenimo malonumais, jam atrodo, kad jis visagalis, kad viską gali laimėti pats. Sėkmės atveju žmogus pamiršta, kad viską gavo iš Dievo – gyvybę, talentus, mąstymą ir viską, kas leidžia jam naudotis žemiškomis gėrybėmis, kurias taip pat padovanojo Dievas.

Rūpestis vien materialiuoju gerbūviu užkietina širdį, užslopina gražiausius tauriuosius jausmus – gailestingumą, jautrumą, nuolankumą. Pasidairykime aplink. Ką gi mes pamatysime? – Iširusias šeimas, paliktus vienus vaikus be suaugusiųjų globos, nuolat susiduriame su grubiu ir įžūliu jaunuolių elgesiu gatvėse, su vagystėmis, apiplėšimais, žmogžudystėmis ir savižudybėmis, narkotikais bei svaigalais, paleistuvystėmis ir t.t. Ar tai neprimena Sodomos arba Ninivės miestus, aprašytus Senajame Testamente? Ar nebaisu, kad Viešpats gali atsiųsti sunkius išbandymus? Ar turės žmogus kantrybės ir atkaklumo išmelsti pasigailėjimo? Šios dienos Evangelija būtent kalba apie tai.

Kanaanietė moteris pademonstravo tikėjimo, kantrybės ir atkaklumo pavyzdį. Jos niekas negalėjo sulaikyti. Ji veržėsi prie Kristaus, giliai širdyje tikėdama, kad Jis gali padėti jos sergančiai dukrai. O kaipgi elgėsi Kristus? Iš pradžių Jis tarsi nematė ir negirdėjo moters. Pagaliau mokinių prašomas, Jis pažvelgė į ją ir tarė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“(Mt 15,26). Mums, kurie taip mylime šiuos gyvūnus, kurie daugelio vienišų žmonių yra tikrieji draugai ir gyvenimo palydovai, keistai atrodo šis Jėzaus pasakymas. Bet anais laikais taip atsakyti kanaanietei buvo natūralu. Senovės Izraelyje šuo buvo laikomas išbadėjusiu gyvūnu, kuris geria aukų ar sužeistųjų kraują, kartais drasko jų kūną, bauginamai urzgia ir puola praeivius. Dėl šių savybių „šunys“ buvo laikomi blogio, netyrumo simboliu.

Naujajame Testamente prakeiksmai nusidėjėliams ir ištvirkėliams taip pat susieti su šiuo gyvūnu. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą girdim Jėzaus žodžius: „Neduokite šventenybių šunims“ (Mt 7,6) arba apaštalas Paulius įspėja: „Saugokitės šunų“ (Fil3,2). Apreiškime Jonui skaitome: „O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro“ (Apr 22,15). Taigi kanaanietei turėjo būti aišku, kad ji laikoma nusidėjėle ir nėra jai vilties sulaukti pagalbos. Atrodytų Jėzus prieštarauja savo paties nuostatai. Juk Jis kviečia į atgailą visus, Jis skelbia visiems , kad yra kelias į išganymą. Tad kodėl taip negailestingai elgiasi šiuo atveju? Atsakymas labai paprastas. Jis troško, kad moteris savo ištverme pagilintų tikėjimą. Taip dažniausiai Dievas elgiasi su kiekvienu, kuris atsigręžia į Jį.

Pirmiausia Jis siekia pritraukti žmogų prie savęs, pagilinti jo tikėjimą. Kanaanietė greičiausiai gerai nesuprato, kas yra Jėzus, tačiau ji pasitikėjo Juo visa širdimi. Jėzus jai buvo visa viltis ir todėl ji šaukėsi pagalbos tol, kol Jis atsiliepė. Ir ji išgirdo palaimingus žodžius: „ O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“.(Mt15,28). Ar žinote, kad Evangelijose kanaanietė buvo antroji, kuri išgirdo Jėzaus žodžius: „didis tavo tikėjimas“. Pirmasis buvo šimtininkas, kuris Jėzui sutikus pagydyti tarną, pasakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks“ (Mt8,8).Įsidėmėtina, kad abu buvo pagonys, kurie žydų tikinčiųjų buvo laikomi nešvariais, prilyginami „šunyčiams“. Tai dar kartą parodo, kad Dievo akivaizdoje visi lygūs, visi, kurie tiki, kurie yra nuolankūs, kantrūs ir ištvermingi maldoje. Prašyti Dievo, vadinasi kalbėti su Juo ir tai mes galim vadinti malda.

Kanaanietės pavyzdžiu mes matome, kokią galią turi ištverminga, atkakli malda. Evangelijos moko, kad ypač veiksmingos yra maldos už kitus. Prisiminkime istoriją apie paralyžiuotąjį, kurį draugai, praardę stogą, nuleido prie Viešpaties kojų. Tai buvo jų prašymas už sergantį draugą. Ir Jėzus „matydamas jų tikėjimą (Lk 5,20), pagydė. Arba šimtininką, kuris prašė pagydyti savo tarną, arba nelaimingą tėvą, kuris atvedė sūnų, segantį epilepsija ir sielvartaudamas tarė: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!” (Mt 9,24).

Pagaliau kanaanietę, apie kurią girdėjome šiandien. Ir nebuvo nė vieno atvejo, kad Jėzus atsakytų, atstumtų prašantįjį. Jis kvietė minias: „Prašykime, ir jums bus duota (...) Kiekvienas kas prašo, gauna“ (Mt7,7-8). Taigi mielieji, jei turim prašymą, jei kreipiamės į Dievą, visada prisiminkime dvi pagrindines dorybes: nuolankumą ir atkaklumą, kurios išryškėjo ypač kanaanietės prašyme.

Nuoširdžia malda prašykime Viešpaties, kad išmokytų mus nuolankaus ir nepalaužiamo tikėjimo, kad sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis neprarastume vilties ir atkaklia ištverminga malda kreipdamiesi į Viešpatį, turėtume kantrybės ištverti visus išbandymus ir sunkumus. Amen