Mieli broliai ir seserys, šiandien evangelistas Matas vaizdingai perteikia Jėzaus mokymą apie nuodėmę ir atlaidumą. Ši tema driekiasi per visą Šventąjį Raštą: Dievas nuolat atleidžia savo tautai jos nuodėmes, žmonės atleidžia vienas kitam. Tačiau žmonių visuomenėje už kiekvieną nusikaltimą numatoma bausmė. Jei šito nebūtų, jei už kiekvieną nusikaltimą būtų automatiškai atleidžiama, tai visuomenėje ir valstybėje neabejotinai įsivyrautų anarchija. Todėl valstybės teisėtvarkos sistema negali būti grindžiama vien atlaidumu. Tačiau Dievas, nepaisydamas pagedusios žmogaus prigimties, visada atleidžia ir ragina savo vaikus, tai yra mus, atleisti. Dievas atleidžia, nes Jis yra gailestingasis, atleidžiantis Dievas. Pasitikintiems dieviškuoju gailestingumu visada ištiesta atleidžianti Dievo ranka.

Pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos žmogus raginamas atleisti ir nekeršyti artimui, antraip gali susilaukti Viešpaties keršto, nes „jo nuodėmes Viešpats atsimena nuolat“ (Sir27, 31). Ne tik Siracido knygoje rašoma apie atleidimą, bet ir daugelyje Biblijos vietų. Visada yra pabrėžiama, kad kerštas yra Dievo, ne žmogaus reikalas, nes žmogus keršydamas naikina, o Dievas – perkeičia. Be to, Dievo kerštą reikia suvokti taip, jog jis yra galutinis vien dėlto, kad žmogus visiškai atsisako Dievo atleidžiančios meilės. Evangelijoje Jėzus nusako iki tol negirdėtą atleidimo mąstą. Atleisti „septyniasdešimt septynis kartus“, vadinasi atleisti visuomet. Taip Jis nusako dieviškojo atleidimo normą.

Vienintelė atleidimo sąlyga yra tai, kad prašantysis atleidimo taip pat būtų pasiruošęs atleisti savo skolininkui ar įžeidėjui. Jėzaus palyginime kontrastingai sugretinama pasakiškai didelė karaliaus nurašyta skola - dešimt tūkstančių talentų, su menkute skola - šimtą denarų, kurios kietaširdis tarnas nenorėjo dovanoti savo tarnybos draugui. Atkreipsiu dėmesį į tai, kad graikų - romėnų laikais talentas buvo visavertis skaičiavimo vienetas, lygus 6000 denarų, o denaras tolygus vienos dienos samdinio uždarbiui. Taigi, Jėzus palyginimu paryškina skirtumą: Karalius, kitaip tariant Dievas, savo tarnui dovanoja milžinišką 60 milijonų denarų skolą, o tarnas ruošiasi nuteisti tokį pat kaip jis už negrąžintus 100 denarų. Palyginimą Jėzus baigia sakydamas: „Užsirūstinęs valdovas pavedė jį (tarną) budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 34-35).

Taip, Dievas yra Dievas, Jis atleidžia, nes myli savo kūrinius, bet atleidimas gali paliesti tik tą, kuris pats yra atleidžiantis. Dievo atlaidumas baigiasi, kai skolininkas, patyręs Jo maloningumą, vietoje to, kad pasikeistų, pradėtų gyventi sąžiningą gyvenimą, puola savo draugą, smaugia jį ir reikalauja žymiai mažesnės skolos. Tuomet ateina teisingumo valanda. Karalius atšaukia savo suteiktą malonę ir įvykdo bausmę, kurią buvo numatęs. Jėzaus palyginimas apie beširdį tarną taikomas ir mums. Argi mes niekada nesame pasielgę taip, kaip tas negailestingas tarnas?

Pažvelkite atidžiau į savo gyvenimą, ir galbūt prisiminsite ne vieną įvykį, liudijantį apie nenorą atleisti, apie siekį atkeršyti įžeidėjui. Argi nė karto iš mūsų lūpų neišsprūdo žodžiai: „aš tau atleisiu, jei tu padarysi tą ir aną“ arba „aš tau atleidžiu, bet negaliu to pamiršti“, arba „aš tau atleisčiau, bet negaliu susitaikyti su tuo“ ir t.t. Šios dienos palyginime atskleidžiamas visas mūsų bandymų atleisti dramatiškumas: mes, kaip ir beširdis tarnas, mokame prašyti, maldauti ir tikėtis atleidimo, tačiau nesugebame tuo gyventi. Kitaip tariant lengvai mes pamirštame, kiek daug mums atleista, kiek daug mums dovanota, kiek daug kartų pamynėme, nepanaudojome, užkasėme veltui gautas Dievo dovanas. Mielieji, Viešpats visuomet atleidžia, kai tik prašome, bet Jis laukia ir mūsų atlaidumo.

Atleisdami mes panašėjame į patį Dievą, nes atlaidumas – antrasis Meilės vardas. Šiandien išgirdome, kas atsitinka žmogui, kuris iš kitų laukia žmoniškumo, o pats savo artimui neparodo nė mažiausio atlaidumo. Evangelija rašo: „Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą“ (Mt 18, 34). Argi pajėgs kada nors šis nedėkingas tarnas grąžinti šią milžinišką skolą? Ar pajėgūs mes atsilyginti Dievui už visas malones, už visas dovanas, veltui gaunamas iš Jo dosniųjų rankų?

Šiandien paklauskime savęs, ar nelaikau savo širdyje neapykantos įžeidėjui, ar nekankina mane pyktis ar mintis: „Mirsiu, bet nedovanosiu!“? Atsiminkite, kad pasibaigus žemiškajai kelionei, kiekvienas stosite į Viešpaties Teismą. Tuomet prieš akis prabėgs visas gyvenimas, ateis apyskaitos valanda. Jau šiandien apie tai pamąstykite: ar ne per daug tuščiai leidžiu man dovanotą laiką; gal dar vis nesu išsivadavęs iš puikybės, savanaudiškumo, egoizmo jausmų; gal sąžinę slegia neatlygintinos skolos?! Mielasis, kai stosi prieš Viešpaties veidą ir pamatęs savo beviltišką skolą maldausi: „Viešpatie, pasigailėk!“, ar nebijai išgirsti Amžinojo Karaliaus žodžius: „ Argi nereikėjo tau pasigailėti savo draugo, kaip aš tavęs pasigailėjau?“ (Mt 18, 33).

Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje primena, kad „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta (..) ar gyvename, ar mirštame, mes esame Viešpaties“ (Rom14, 7-8). Iš tiesų, mes būdami Kristaus Bažnyčios nariai, esame Viešpaties, todėl ir gyvenkime kaip moko Šventasis Paulius laiške kolosiečiams: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3, 12-13). Amen.