Mieli tikintieji, šios dienos Evangelijos pagal Matą tema yra aktuali visais laikais, nes mokesčiai visada jautrus dalykas, ypač kai valdžioje okupantai. Tuo nori pasinaudoti fariziejai, kurie užkariautojų romėnų atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai ir piktindamiesi mokėjo jiems mokesčius. Tuo tarpu Erodo šalininkai buvo palankesni romėnams ir mokesčius jiems mokėjo nemurmėdami, pataikaudami, kad tik neužsitrauktų valdžios nemalonės.

Evangelijoje girdėjome, kad abi šios grupės susivienijo prieš Jėzų, norėdami „sugauti kalboje“ (Mt 22, 15). Iš pažiūros, atėjusieji pas Jėzų užduoda Jam visiškai nekaltą klausimą: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesiakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, neatsižvelgi į asmenis. Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ (Mt 22,16 – 17).

Taip gudriai, meilikaujančiai suregztame klausime slypi sukta mintis, klastingos pinklės. Kad ir ką atsakytų Jėzus, užsitrauktų sau arba vienų arba kitų nemalonę. Jei Jis uždraustų mokėti mokesčius, tai nuteiktų prieš save Erodo šalininkus, kurie apskųstų Jėzų valdžiai, kaip liaudies kurstytoją. Jei atvirai pripažins mokesčių teisumą, tai praras žmonių pasitikėjimą, ko labiausiai siekė fariziejai. Iš šitos keblios situacijos, Jėzus išsisuka, prašydamas parodyti denarą – mokesčių pinigą. Denaras anais laikais buvo sidabrinė moneta, kurios vienoje pusėje buvo lotyniškas įrašas, o kitoje – Romos ciesoriaus atvaizdas. Į Jėzaus klausimą: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ (Mt 22, 20), jie buvo priversti atsakyti: „Ciesoriaus“ (Mt 22, 21).

Išgirdę Jėzaus atsakymą: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21), fariziejai ir Erodo šalininkai nieko nepešę, stebėdamiesi Jėzaus išmintimi, paliko Jį ir nuėjo kas sau. Taigi, Jėzus žemiškos valdžios nesupriešina su Dievu. Jis nesako, kas ciesoriaus nereikia gerbti, o vien tik Dievą.

Jėzaus atsakymas: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ parodo, kad Jėzus moko mus pripažinti ir Dievo, ir žmonių valdžią. Todėl krikščionys nuo pat pirmųjų amžių pakluso valdžiai. Pirmasis Bažnyčios autoritetas Šv. Petras rašė: „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties; tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek vykdytojams (...). Mat tokia yra Dievo valia (...). Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių“ (1Pt 2,13 – 15.17).

Apaštalas Paulius taip pat laiške romiečiams rašo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui (...). “Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“ (Rom13, 1 –2.7).

Savaime kyla klausimas: „Ar mes krikščionys turime paklusti neteisėtiems valdžios įsakymams ypač, kai jie prieštarauja dorinei tvarkai, pagrindinėms žmonių teisėms arba Kristaus mokymui?“ Atsakymą randame Šventajame Rašte. Apaštalų darbuose aprašomas apaštalų Petro ir Jono elgesys Aukščiausiajame teisme. Susirinkę tautos vadovai, seniūnai, Rašto aiškintojai ir vyriausieji kunigai pasišaukę juos, prisakė jiems neskelbti ir nemokyti Jėzaus vardu. Tačiau Petras ir Jonas drąsiai jiems atsakė: „Spęskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!“ (Apd 4, 19).

Taigi, Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių. Mielieji, kas ciesoriui priklauso mes norom ar nenorom atiduodame, nes valdžia turi priemonių išsireikalauti. Bet ar visada įvykdome antrąją dalį: „Kas Dievo – Dievui?“ Juk viską turime ir gauname iš Dievo rankų, nuo Jo esame priklausomi, viskas Jo valioje.

Šiandien pamąstykime, ar visada paklūstame Dievo įsakymams, ypač įsakymui: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį” (Lk 10, 27). Kokie mano santykiai su artimaisiais, šeimos nariais, kaimynais, bendradarbiais? Pagaliau, kokie mano santykiai su šios bendruomenės nariais? Juk taip dažnai susitinkate sekmadieniais, tačiau ar bent per ramybės palinkėjimą nuoširdžiai nusišypsote ir paduodate ranką vienas kitam?

Atiduoti “kas Dievo – Dievui”, tai ne vien vykdyti Jo įsakymus, bet visada prisiminti, kad kiekvienas esame sukurtas pagal Dievo atvaizdą, todėl Jam privalome būti už viską dėkingi, Jam viską aukoti ir nepaliaujamai Jį garbinti, o per tai mylėti savo artimą, kaip save patį. Amen.