Mielieji, visi mes žinome, jog Jėzus tapo žmogumi, kad apreikštų Dievą, kad išmokytų žmoniją santykio su Dievu ir tarp savęs. Šį santykį Jėzus vadina Dangaus Karalyste. Jėzus pasirinko savotišką mokymo būdą – per palyginimus. Daugumą Jo palyginimų prasideda žodžiais: „Dangaus karalystė panaši į ...“

Taip prasidėjo palyginimas apie beširdį tarną, kuriam karalius dovanojo milžinišką skolą, o šis savo tarnybos draugą įmetė į kalėjimą dėl menkutės skolos. Tai sužinojęs valdovas liepė atvesti pirmąjį tarną ir jam tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!” (Mt 18, 32). Finalas kaip žinome - liūdnas: beširdis tarnas buvo atiduotas budeliams. Palyginimą Jėzus baigė sakydamas: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35). Šiuo palyginimu Jėzus atsakė Petrui ir jo klausimą: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti broliui, kai jis man nusikalsta?“ (Mt 18, 21).

Manau visi supratome, kad Dievas dovanoja milžinišką skolą, bet jei nepasimokysime iš Jo gailestingumo, galime būti skaudžiai nubausti. Palyginimai apie paklydusią avį, pamestą drachmą baigiasi Jėzaus žodžiai: „Sakau jums ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7). Apie šeimininko – Valdovo santykį su samdiniais pasakojama palyginimuose „vynuogyno darbininkai“ (Mt 20,1 – 16) ir „ūkininkai žmogžudžiai“ (Mt 21, 33 - 46).

Apie tikėjimo augimą, plitimą vaizdžiai nusako palyginimai apie garstyčios grūdelį ir raugą, užmaišytą tešloje (žr. Mt 13, 31 – 35). Iškalbingi palyginimai apie žmonių santykį su Dievu ir tarp savęs yra susieti su vestuvių pokyliu. Beveik prieš mėnesį skaitėme palyginimą apie Karalaičio vestuves, į kurias pakviestieji nesiteikė atvykti (žr. Mt 22, 1 – 14). Jie nebrangino pakvietimo, įvairūs rūpesčiai juos atitraukė nuo Dievo karalystės. Negana to, kad kviestiniai atsisakė kvietimo į bendrystę, bet jie dar kėlė maištą prieš karalių ir jo tarnus. Pasiuntinių siuntimas nepaisant nieko, parodo karaliaus kantrybę ir jo gerumą, bet ir tam yra ribos.

Šiame palyginime Jėzus įspėja, kad į Dievo karalystę negalima ateiti bet kaip. Žmogui negana įeiti į bažnyčią, jis turi ateiti pasiruošęs priimti Dievo pašvenčiamąją malonę, turi gyventi taip, kaip reikalauja jo pašaukimas į Bažnyčią. Pakankamai ilgą įžangą padariau, prieš aptardamas šios dienos Evangeliją. Norėjosi priminti kitas Evangelijų vietas, kad geriau suprastume, jog Dievo karalystė – tai santykis tarp žmogaus ir Dievo, tarp žmonių. Per palyginimus Jėzus moko, koks tas santykis turi būti.

Šiandien Jėzus Dangaus karalystę atskleidžia per dešimt mergaičių, kurios su žibintais rankose išėjo pasitikti jaunikio. Ano meto žydams tai buvo visiškai suprantama. Dėl karšto klimato vestuvės paprastai prasidėdavo vakare ir tęsdavosi iki vėlyvos nakties. Vestuvių dieną jaunosios draugės būdavo kartu su jaunąja jos namuose, o jaunikis, kartu su savo draugais vykdavo į jaunosios namus. Vienas iš draugų užbėgdavo į priekį ir garsiai šaukdavo: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet draugės su uždegtais žibintais išeidavo pasitikti jaunikio ir palydėdavo pas jaunąją. Jėzus šią vestuvių tradiciją panaudojo palyginimui apie Jo atėjimą ne tik pasaulio pabaigoje, bet ir kiekvieno žmogaus mirties valandą. Visiškai suprantama, kad jaunikis yra Kristus, o dešimt mergaičių yra krikščionių bendruomenė, Bažnyčia – Kristaus sužadėtinė.

Apaštalas Paulius rašo: „Aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę“ (2 Kor 11, 2). Tačiau Bažnyčią sudaro protingosios (protingieji) ir paikosios ( paikieji). Visi, atėjusieji į bažnyčią, tikisi būti išganyti. Deja, kartu su jaunikiu į vestuves pateko tik pusė mergaičių, tik tos, kurios buvo pasiėmusios ne tik žibintus, bet ir alyvos. Kitos penkios, kurios turėjo tik žibintus, liko už durų. Jos pristygo ne tik alyvos, bet ir laiko. Jei būtų laiku susirūpinusios, tai greičiausiai būtų taip pat suspėjusios. Mes visi laukiame atvykstančio Jaunikio, Jėzaus, kuris mus pakvies į vestuvių puotą. Mes nežinome nei dienos, nei valandos, todėl Jėzus kviečia budėti.

Budėdami imkime pavyzdį iš pirmųjų penkių protingųjų mergaičių. Jos suprato, kad gyvenimas ilgas ir kad išsaugoti tikėjimą bei meilę Dievui, būtina nuolat atsinaujinti, papildyti savo širdį Dievo žodžiu, Jo pažinimu. Protingosios mergaitės vadovavosi meilės logika, kuri sako: niekada nenustok laukti ir nenustok tikėti. Paikosios mergaitės turėjo žibintus, tačiau nepakankamai mylėjo, nepakankamai turėjo tikėjimo, jos vykdė tik pareigą.

Pamąstykite ir jūs. Kokių paskatų vedini ateinate į šv. Mišias? Ar iš pareigos, ar todėl, kad taip darė tėvai, kad yra tokia tradicija. Galbūt tiesiog iš baimės dėl ateities? Pripažinkime, kad mūsų bažnyčiose, bendruomenėse yra per mažai laukimo, per mažai troškimo, kad visa išsipildytų Jėzuje Kristuje, kad visa būtų atnaujinta Jame. Reikia žinoti ir tai, jog alyva – tai tik simbolis. Kalba eina apie Šventąją Dvasią, kurią kaip dovaną gauname per Krikštą ir Sutvirtinimo sakramentą. Ji palaiko mumyse meilės liepsną, tikėjimo ugnį. Paikosios norėjo pasiskolinti šios alyvos, tačiau nepavyko, nes neįmanoma pasiskolinti artimo santykio su Dievu, su artimu žmogumi. Kartu su Dovydu melskimės: „Dieve, tu mano Dievas, Tavęs aš ieškau; mano siela tavęs ilgisi, mano kūnas Tavęs trokšta kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė“ (Ps 63, 2). Amen.