Mielieji, šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus šventę. Šia švente baigiasi liturginiai metai, per kuriuos Šv. Rašto skaitiniai mokė mus tikėjimo, nuolankumo, meilės ir bendrystės su Dievu bei tarpusavyje. Kristus tapo žmogumi, gyveno tarp mūsų, rodė pavyzdį, koks turi būti žmogus, tikrasis vadovas. Pirmiausia, Jis rodė meilės pavyzdį kiekvienam, ypač vargšui, visuomenės atstumtajam. Jėzus paliko mums svarbiausiąjį įsakymą, kad vienas kitą mylėtume, kaip jis mus myli.

Atsisveikinimo kalboje Jis kalbėjo: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtume, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,12 – 13). Argi esame girdėję, ar kur nors skaitę, apie kitą tokį valdovą, karalių, kuris gyvybę atiduotų už savo pavaldinius? Žmonijos istorijoje rašoma apie daugelį karalių. Kiti išgarsėjo žygdarbiais, išmintimi arba žiaurumu. Jie minimi net istorijos vadovėliuose. Senajame Testamente, Karalių knygose aprašoma apie daugelį karalių iki Kristaus. Visi jie kariavo tarpusavyje dėl valdžios, dėl žemių, žiauriai susidorodavo su vietiniais gyventojais, paversdavo juos vergais.

Kiekvieną kartą Šv. Mišiose skaitomos karaliaus Dovydo psalmės. Karalių knygoje aprašomi jo karo žygiai, jo susidorojimai su pavergtaisiais. Nežiūrint to, „Viešpats palaikė Dovydą visur, kur jis eidavo. Taip Dovydas karaliavo visam Izraeliui, Dovydas taipogi darė teisumą ir teisybę visai savo tautai“ (Kar 8, 14 – 15), - skaitome Karalių knygoje.

Kristus  atėjo į pasaulį nusižeminęs, Jis prisiėmė žmonijos nuodėmes ir savo gyvybės kaina išgelbėjo žmones nuo amžinosios mirties. Būdamas tikrasis Visatos Valdovas, Jis niekam neprimetė nei savo valdžios, nei savo valios, priešingai mokiniams kalbėjo: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo valią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas (...). Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20,25 – 26.28).

Kristus iš begalinės meilės žmogui, atidavė savo gyvybę, leidosi būti kankinamas, pažemintas, pasidavė gėdingiausiai mirčiai ant kryžiaus. O kaip mes atsiliepiame į Jo meilę? Jis tikrai sugrįš ir kiekvienas stosim Jo akivaizdoje. Jėzus neklaus, kiek kartų Jam nusižengėm, Jį įžeidėm, Jo išsižadėjom. Jis neklaus, kiek maldų nesukalbėjome, Jo nepagarbinome, bet tikrai paklaus, ką gero padarėme savo artimui, kaimynui, nuskriaustajam, gyvenimo sugniuždytam. Evangelijoje girdėjome: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste“ (Mt 25,31). 

Ar bent retkarčiais susimąstote apie šią iškilmingą akimirką? Ar niekada nesudreba širdis, išgirdus antrąją Evangelijos eilutę: „Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje“ (Mt 20, 32 – 33)?! Ar niekada nekyla klausimas: „Kurioje pusėje aš atsidursiu?“

Kitą sekmadienį prasideda Adventas, Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo atėjimo laukimo metas. Metai iš metų gyvename šiuo laukimu. Jis vis delsia ir galbūt mūsų širdys į viską žvelgia atmestinai, sąžinė ramina mus, leidžia į viską žvelgti abejingai. Evangelijoje išgirdome Jėzaus žodžius: „Aš buvau alkanas, ištroškęs, nuogas, benamis, sergantis, įkalintas, o tu ar nepraėjai pro šalį, ar ištiesei pagalbos ranką?” (plg. Mt 25,35 – 36).

Ar neprivertė ši ištarmė susimąstyti apie tai, kaip aš gyvenu, kaip aš eikvoju veltui gautas dovanas kitų labui. Tikru gailestingumu ir atjautos pavyzdžiu šiame amžiuje yra Šv. Motina Teresė, kurios vardas visame pasaulyje yra tapęs pasiaukojimo ir didžiadvasiškumo simboliu. Visą gyvenimą ji dalijo meilę ir užuojautą patiems skurdžiausiems, labiausiai kenčiantiems, ligų ir gyvenimo negandų kamuojamiems žmonėms. Ji buvo, yra ir bus Dievo Meilės ir Atsidavimo tikėjimui ženklas.

Šv. Motina Teresė kalbėjo: „Dažniausiai manome, kad skurdas – tai badas, neturėjimas kuo apsirengti ar benamystė. Tačiau iš tiesų didžiausias skurdas – tai, kai esi nelaukiamas, nemylimas ir nereikalingas. Nuo savęs pačių turime pradėti šį skurdą naikinti. Meilė prasideda namuose, ir svarbiausia ne tai, kiek mes darome, o tai, kiek meilės į tuos veiksmus įdedame.

Mielieji, artėja Šv. Kalėdos ir daugelio širdys atsivers gerumui bei norui padėti kitiems. Pereitą sekmadienį pop. Pranciškus pirmą kartą paskelbęs pasaulinę vargstančių dieną „Mylėkite ne žodžiu, bet darbu“, kviečia mus atsigręžti į vargstančius, kviečia dalintis su stokojančiais.

Pamąstykime, kaip įsijungsime į Advento metu rengiamas labdaringas akcijas vargšams padėti. Tačiau, jei turėtume bent lašelį tos atjautos, kuria degė Šv. Motinos Teresės širdis, nereikėtų jokių švenčių. Nuoširdus noras ištiesti pagalbos ranką vargstančiam taptų būtinybe.

Mieli, broliai ir seserys Kristuje, kiekvieną kartą su ypatinga pagarba ir meile priimkime Šv. Komuniją, mūsų Viešpaties, Širdžių Valdovo Kūną ir Kraują, pakluskime Jo valiai ir leiskime Jam veikti mumyse. Ir džiaugsmo akimirkomis, ir sunkiam išbandymų metui atėjus, su pasitikėjimu prašykime: „Viešpatie Jėzau, perkeisk mano širdį, padaryk panašią į savo gailestingąją Širdį, kad su meile žvelgčiau į kiekvieną sutiktąjį žmogų ir sugebėčiau kaip Tu ištiesti pagalbos ranką suklupusiam“. Amen.