Šiuo sekmadieniu baigiasi liturginiai bažnytiniai metai ir pirmuoju Advento sekmadieniu prasideda naujieji – tai visos išganymo istorijos sudabartinimas. Kiekvienas liturginių metų laikas akcentuoja kurį nors išganymo istorijos tarpsnį.

Adventas – tai budėjimas, tai laikas, kuriame vyksta pasiruošimas sutikti Viešpatį Jėzų Kristų. Tai džiaugsmingas laukimas Išganytojo, ir jokiu būdu ne liūdesio laikas, kaip kartais interpretuojama. Noriu priminti svarbiausias Advento tradicijas. Viena jų – Advento vainikas. Jis būtinai turi būti apskritimo formos. Apskritimas nuo senų laikų yra amžinumo ir vienybės ženklas. Jis taip pat reiškia niekada negęstančią saulę ir jos metinį ciklą. Advento vainikas kaip ir vestuvinis žiedas yra ištikimybės ženklas, tai Dievo ištikimybės savo duotiems pažadams ženklas.

Vainikas visada daromas iš eglės arba pušies šakų, kas simbolizuoja viltį ir amžinąjį gyvenimą. Į vainiką įstatomas keturios žvakės, paprastai trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą, atsigręžimą į Viešpatį, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimstančio Jėzaus. Todėl ji uždegama trečiąjį Advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui. Pirmoji žvakė vadinama Pranašo arba vilties žvakė, ji uždegama pirmąjį Advento sekmadienį. Antroji vadinama Betliejaus arba visiems skirto išganymo žvakė. Ji kartu su pirmąja žvake uždegama antrąjį sekmadienį. Trečioji – Piemenų arba džiaugsmo žvakė. Ji kartu su pirmomis dvejomis uždegama trečiąjį sekmadienį. Ketvirtoji –Angelų arba Meilės žvakė, kuri kartu su pirmomis uždegama ketvirtąjį Advento sekmadienį. Viena po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Kita svarbi tradicija – tai pasninkas.

Žodis „adventas“ apibūdina patį laikotarpį, o „pasninkas“ – krikščionišką tradiciją per šį laikotarpį tam tikromis dienomis atsisakyti mėsiškų valgių. Anksčiau mėsos ir pieno produktų buvo atsisakoma pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, dažnai kai kurie pasninkauja per visą Adventą. Bažnyčios reikalavimas – pasninkauti penktadieniais ir per Kūčias. Esminis dalykas ruošiantis Išganytojo sutikimui, - tai susitaikymas, rimtis, susilaikymas darant pikta. Advento metu mes su viltimi ir giliu tikėjimu laukiame Ateinančiojo Gelbėtojo. Kiekvieną Advento sekmadienio rytą papuošia Rarotų pamaldos. Tai Švč. M. Marijai skirtos pamaldos, aukojamos aušrai brėkštant, taip pabrėžiant Marijos – Išganymo aušros ir Mesijo Motinos – garbę. Rarotų pagrindą sudaro „Švč. M. Marijos valandos“ – giesmės ir maldos, garbinančios Mariją ir aukštinančios Nekaltąjį prasidėjimą.

Šios dienos Šv. Rašto skaitiniai nuteikia atgailai, dėkojimui ir budėjimui. Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas atgailauja dėl savo tautos nusižengimų, sielvartaudamas į Dievą kreipiasi: „Kodėl gi, Viešpatie, leidi nuo tavo kelių mums nuklysti, užkietinęs mūsų širdį nebijoti?“ (Iz 63,17). Kartu jis maldauja: „Sugrįžk dėlei savo tarnų, dėl genčių, kurios – tavoji nuosavybė!” Izaijas primena, kiek daug malonių Dievas parodė jo tautai, tačiau ji visą laiką nusikalsdavo ir susilaukė bausmės: „Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų, atidavei mus į mūsų kaltybės valdžią (Iz 64, 6). Tačiau jis turi viltį, tikisi, kad Izraelis bus išgelbėtas, nes Viešpats yra visų Tėvas, visi mes esame darbas jo rankų (plg. Iz 64, 7).

Kiekvienas mūsų kaip Izaijas turi suvokti, kad tik Dievo besąlygiška meilė gali išgelbėti ir apsaugoti nuo nuodėmių. Be Jo pagalbos mes negalim teisingai tvarkyti savo gyvenimo. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius tvirtina, kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas visiems suteikė savo malonę. Jis rašo: „Todėl jums nestinga jokios malonės dovanos, belaukiant, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai“ (1Kor 1, 7 – 8). Tačiau gyvenimas parodė, kad žmogaus nuodėmingumas ir iš jo kylanti nesėkmė yra neišvengiami. Todėl Evangelijoje Jėzaus laukimas susiejamas su reikalavimu budėti. Jėzus mokiniams įsakė: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! (Mt 13,33). Kaip pastebime, iškeliavęs šeimininkas kiekvienam tarnui davė įgaliojimus, paskyrė darbą, tuo tarpu durininkui įsakė budėti (plg. Mk 13, 34). Durininko pareigas Bažnyčioje atlieka vyskupai, kuriems tenka ypatinga pareiga budėti doktrinos bei dorovės klausimais. Tačiau Jėzus kviečia budėti ne tik atsakingas pareigas einančius Bažnyčioje, bet ir visus jos narius.

Budėti - tai nereiškia bereikalingo įtarumo, budraus Bažnyčios durų saugojimo, kad į ją nepatektų priešas. Kiekvienas krikščionis turi pats išmokti ir jo pareiga padėti nepažįstantiems, atitolusiems nuo Jėzaus, išgirsti Jo žingsnius bei įsileisti Jį į savo širdį. Triukšmas ir blaškymasis trukdo būti budriam, todėl Bažnyčios tėvai kviečia tylai, susikaupimui, susimąstymui, maldai ir Dievo Žodžio klausymui.

Jėzus kviečia budėti, „kad šeimininkas netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių“ (Mk13,36). Miegas yra priešingybė budėjimui. Evangelistas Matas 24 skyriuje paaiškina, ką reiškia miegoti. Jis rašo: „Kaip dienomis prieš tvaną žmonės nieko nenumanydami valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą“(Mt24,38). Miegoti, vadinasi apsiriboti tik kasdieniniu įprastinių gyvenimu. Suprantama, krikščionys taip pat privalo daryti įprastinius darbus, tačiau pirmenybę teikti Dievui. Jis turi suvokti, kad anapus kasdienos rūpesčių yra kažkas didingesnio ir svarbesnio. Kartu su karaliumi Dovydu melskime: „Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki, pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki ir aplankyk šitą vynmedžių sodą! Globok jį – tavo rankų sodintą, atžalą – tavo užsiaugintą (Ps 80, 15-16). Amen.