Mieli tikintieji, džiaugsmingai žengiame Velykų keliu su mirtį nugalėjusiu, prisikėlusiu Kristumi. Mes tvirtai tuo tikime, tačiau evangelistai aprašydami Prisikėlusiojo pasirodymus mokiniams, parodo, kaip sunkiai jie nugalėjo savo baimę, nusivylimą tuo, kad jų Mokytojas buvo žiauriai nukankintas ir nukryžiuotas. O juk Jis žadėjo jiems amžinąjį gyvenimą!

Šiandien evangelistas Lukas aprašo įvykį po to, kai Jėzus buvo pasirodęs dviem mokiniams, kurie nusivylę ir baimės apimti bėgo iš Jeruzalės į Emausą. Atpažinę Jėzų iš duonos laužymo, jie naktį grįžta pas savuosius, pasidalinti gerąja žinia. „Ten rado Vienuolika (...), kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“(Lk 24, 33-34). Taip pasirodęs pavieniams mokiniams, Jėzus atsiranda tarp jų visų ir taria: „Ramybė jums!“(Lk 24, 35).

Mums norėtųsi, kad visi mokiniai nudžiugę pašlovintų pasirodžiusį Jėzų, tačiau jų reakcija – baimė: „Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią“(Mt24, 37), o Jėzus jų klausia: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės?“(Lk 24, 38). Vėl susiduriame su netikėjimu, kuris neleidžia pripažinti realybės, neleidžia prisiminti to, apie ką Jėzus jiems kalbėjo: „(...)jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų“(Lk 9, 22).

Vėl Jėzui tenka įrodinėti savo dievystę, kuri nugalėjo mirtį. Jis vėl leidžiasi pažeminamas, sakydamas: „Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“(Lk 24, 39). Kas yra vaiduoklis, kuo skiriasi dvasios pasirodymas nuo Prisikėlusiojo pasirodymo geriausiai parodo pirmoje Samuelio knygoje pasakojimas apie vėles iššaukti galinčią moterį. Sauliaus prašoma, ji iššaukia ir iš požeminio pasaulio iškviečia Samuelio dvasią (1Sam 28, 7–19). Iššaukta dvasia yra mirusysis; jį galima laikinai pasikviesti, bet paskui jis vėl turi grįžti į mirusiųjų pasaulį. Šiandien tenka išgirsti apie dvasių iškvietimą spiritizmo metu. 

Bažnyčia tai priskiria prie didžiųjų nuodėmių, stabų garbinimo. Jėzus, priešingai, ateina ne iš mirusiųjų pasaulio, kurį galutinai paliko, bet iš gryno gyvenimo pasaulio, iš Dievo kaip tikrai Gyvasis, pats esantis gyvybės šaltinis. Mokiniams regėti Jėzų su „kūnu ir kaulais“ dar per maža. Jie vis tiek negali patikėti tuo, ką regi. „Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis“(Lk 24, 41), Jėzus paprašo, ko nors valgyti. „Jie padavė gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse“(Lk 24, 42). Valgymas kartu kuria pasitikėjimą ir bendrystę, rodo gyvybę. Pateikęs regimus, apčiuopiamus įrodymus, Jėzus atveria apaštalų protą, kad jie suprastų Raštus. Jis padaro jų protus ne įrodymų ieškančius, bet imlius prisikėlimo tikrovei, suteikia jiems galią suprasti Raštus.

Taigi, Kristus savo dievystę atskleidžia per savo žmogiškumą. Apaštalams Kristaus dieviškumą įrodo ne pats prisikėlimo įvykis, bet žemiškas bei žmogiškas Kristaus elgesys, kurio kulminacija - valgymas jų akyse. Tik tuomet jie suvokia Jėzų esantį tikrą ir gyvą, vadinasi - prisikėlusį. Gal todėl Dievas ir tapo žmogumi, kad kitokio tinkamesnio būdo apreikšti savo meilę žmogui Jis nematė. Savo dieviškumą Jis parodė apiplėšdamas pats save. Per Kristų, žmogumi tapusį Dievą, per Tą, kuris yra vienas iš mūsų, mes pažįstame Dievą.

Todėl mums taip svarbu yra pamatyti, paliesti, kartu valgyti. O juk geresnio ženklo, liudijančio gyvenimą, ir nerasime. Kaskart, kai per Šv. Eucharistiją dalijamės Kristaus kūnu, kaskart, kai valgome Jį, esame gyvenimo liudininkai. Apstaus gyvenimo liudininkai. Amen.