Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien mes švenčiame Švenčiausios Trejybės šventę. Dažnai minint kurią nors bažnytinę šventę, bandau nutiesti tiltą, kuris sujungia Bažnyčios tiesas su žmogaus gyvenimu. Tačiau norint rasti bent menkiausią ryšį, reikia išpažinti tiesą, kurią skelbia Bažnyčios mokslas. Sakau išpažinti, o ne suprasti, nes Dievo tiesų pažinimas remiasi tikėjimu.Pamenu, kai buvau paauglys ir žengiau pirmuosius tikėjimo žingsnius, bandžiau išsiaiškinti keistus, dažnai man nesuprantamus maldos žodžius. Vieni iš jų buvo maldos pradžioje tariami: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. 

Kai paklausiau mamos, kodėl maldą visada pradedame darydami kryžiaus ženklą ir sakydami būtent šiuos žodžius, ji, kaip ir į daugelį kitų klausimų, atsakydavo: „Vaikeli, į Dievą tikėti reikia nieko neklausinėjant. Mylėk Dievulį, garbink Jį, pasitikėk Juo ir viskas bus gerai“.

Kartą kažkur skaičiau apie tai, kaip kunigas nuoširdžiai ir ilgai tikintiesiems aiškino apie Švč. Trejybę. Baigdamas homiliją jis pasakė: „Švenčiausioji Trejybė – tai didžiausia paslaptis, kurios nei vienas žemės gyventojas neįstengs perprasti“.

Kunigo klausęs žymus teologas ištarė: „Tas vienas sakinys atstoja visą pamokslą, nes jis vienintelis nuskambėjo įtikinamai“. Iš tiesų, mums, žemės piligrimams, sunku suprasti Švč. Trejybės paslaptį, kurią apreiškė Kristus. Apreiškimas mums sako, kad Dievas yra šeima, Trys asmenys tobuloje vienybėje, meilėje.

Žmogiškoji meilė taip pat, nors nėra tobula, suvienija šeimą, Bažnyčios bendruomenę, tautą. Tačiau iki galo suprasti Švč. Trejybės paslaptį žmogaus protas nepajėgus. Vieni pamokslininkai bandė palyginti Ją su trilapiu dobilu, kiti su saule, kuri per spindulius skleidžia šviesą ir šilumą, dar kiti su trimate erdve.

Evangelijoje girdėjome, kaip prisiartinęs Jėzus mokiniams prabilo: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Šiuo Kryžiaus ženklu mes pradedame maldą, juo yra krikštijami krikščionys, prieš tai atsakę: „Tikiu“ į trilypį klausimą, ar jie tiki Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią (KBK, 232).

Švenčiausios Trejybės paslaptis yra centrinė krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tai ji yra visų kitų tikėjimo paslapčių šaltinis, jas visas nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa „tikėjimo tiesų hierarchijoje“(KBK, 234).

Mokymas apie Trejybę atskleidžia mums vidinį Dievo gyvenimą – glaudžią meilę ir bendrystę, nuolat vienijančią Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Kadangi Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, todėl esame kviečiami bendrystei vieni su kitais, kad veikdami kartu liudytume Kristų ir gyventume Evangelija. Krikščioniška šeima yra tos bendrystės mažytė ląstelė, nuo kurios priklauso visos bendruomenės gyvenimas. Dievas trokšta stiprios ir glaudžios vyro ir moters vienybės, kad ji galėtų tapti versme bendram vaisiui – jų kūdikiui.

Mieli broliai ir seserys, šlovindami ir garbindami Švenčiausiąją Trejybę – giliausią meilės Bendrystę, prašykime Šventosios Dvasios, kad sužadintų mūsų širdyse meilę, kuria Ji dalijasi su Tėvu ir Sūnumi. Taip pat prašykime Švenčiausios Trejybės malonės patirti Jos meilę ir dalytis ja su šalia esančiais. Amen.