2008-09-21

Manau daugelis mūsų, kurie pereitą savaitę lankėmės Šiluvoje, dar vis regim tą didžiulę jūrą žmonių, užtvindžiusių mažo miestelio gatves. Iš visų Lietuvos kampelių, iš įvairių kraštų, ne tik iš kaimyninių, bet ir tolimųjų – Afrikos, Amerikos, Šveicarijos bei daugelio kitų buvo atvykę piligrimai. Galbūt jų tarpe buvo ir tokių, kurie atvyko tik smalsumo vedini. Kai kuriems galbūt tai buvo viena iš pramogų, turistinių žygių. Prieš šv. Mišias mes buvome kviečiami saugoti savo daiktus, pinigines, nes piligrimų tarpe esą ir ilgapirščių. Ir vis dėl to tikiu, kad dauguma vyko susitikti, pagarbinti Dievo Motiną Mariją, visų mūsų dangiškąją Motiną, paprašyti jos malonių bei užtarimo pas Viešpatį.

Šiandien mūsų parapijoje yra Švč. M. Marijos Vardo atlaidai. Mes dar kartą turim progą pamąstyti apie Dievo Motiną, apie jos vaidmenį išganymo paslaptyje, apie jos reikšmę mūsų tikėjimui.
Mūsų iškilmė kviečia mąstymui apie Marijos vardą. Mes puikiai žinome Švč. M. Marijos litaniją. Kiek daug ten titulų, priskirta jai. Vieni pirmųjų jų - Motina tyriausioji, skaisčiausioji, nepalytėtoji, nesuteptoji.
Tai vardai tiesiogiai išplaukiantys iš Marijos gyvenimo nuostatų. Vardas Marija kilęs iš egiptietiškų žodžių: Mir - Mylėkit ir Jam – Jahwe. Sudurtinis žodis Mirijam išvertus reiškia Dievą mylinčioji arba Dievo mylimoji.

Šv. Ona ir Johimas tik senatvėje sulaukė gimstant kūdikio. Ir greičiausiai jie sąmoningai gimusiai mergaitei davė Mirijam vardą, kaip padėką Dievui už suteiktą malonę. Nuo mažens Marija buvo auklėjama mylėti Dievą ir pasitikėti Juo. O ji ant tiek mylėjo Dievą, kad buvo pažadėjusi Viešpačiui savo sielos bei kūno nekaltybę.
Štai kodėl ji nuščiuvo ir išsigando arkangelo Gabrieliaus žodžių: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų“ (Lk1,31).
Marijai užvis labiau buvo brangi nekaltybė, todėl arkangelo paklausė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1,34).
Ir tik tada, kai arkangelas nuramina ją sakydamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1,35), tik žinojimas, kad jos skaistybė liks nepažeista, verčia ją ištarti: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1,38). Taip Mergelė Marija parodo begalinį nuolankumą ir pasitikėjimą Dievu.
Paprastas kelias, kuriuo eina jauni žmonės per gyvenimą ir siekia sielos išganymo, tai vedybos, nuoširdus rūpestis vieni kitu, vaikais. Nepaprastas kelias yra skaistybės kelias. Eidami šiuo keliu vieni ateina į vienuolynus ir visam gyvenimui pasiaukoja Sužieduotiniui Kristui. Kiti gyvena pasaulyje, tačiau ne dėl pasaulio, bet dėl Jėzaus. Marijos nekaltybė yra pavyzdys visiems tiems, kurie eina skaistybės keliu.

Mielieji, pažvelkime giliau, kas iš tikrųjų yra skaistybė. Pasaulis, kuris tarnauja kūnui, mano, kad skaistybė reiškia pasilikti vienam ir nevesti. Tai toli gražu ne taip. Nekaltybė yra ne tik atsisakymas kūno malonumų patenkinimo, bet gyvenimo turinio pilnatis. Skaistybė, tai ne širdies šaltumas, bet liepsnojanti ugnis, ne nusivylęs užsidarymas savyje, bet linksmas džiaugsmingas atsidavimas dieviškajam Sužieduotiniui.
Skaistybė nereiškia vien tik nepaliestą kūno būklę, bet ypač ir sielos tyrumą. Kūno skaistybė įmanoma tik tada, kai siela lieka skaisti. Nekalta siela neužsiskleidžia savyje, nesielvartauja ir neliūdi. Ji trokšta, kaip ir kiekvieno žmogaus siela, mylėti ir būti mylima. Tačiau su tuo troškimu kiekviena skaisti siela skuba ne pas žmogų, kad patenkintų kūno geidulius, bet skuba pas Jėzų.
Mes dažnai stebimės ir apkalbame tą, kuris kasdien priima šv. Komuniją, dažnai eina išpažinties. Supraskime, kad tai jų troškimas išgryninti sielą, tai jų begalinis noras tyra siela kasdien su Jėzumi švęsti vedybas. Kristaus pašauktieji dvasios stiprybės ir jėgų dažnai semiasi iš Motinos M. Marijos, kuri yra geriausia vadovė skaistybėje.
Neveltui Šv. Bernardas, kai sielos ir kūno skaistybė atsiduria pavojuje, davė patarimą: „Kai tu būsi mėtomas jūros audrų, pažvelk į Žvaigždę, šaukis Marijos!“                                                                              

Šiandieninis pasaulis yra technikos ir materializmo pasaulis. Ideologų sujauktas pasaulis. Šiame pasaulyje kažką reiškia tik toks žmogus, kuris nulemia gamybą ir vartojimą, ir yra sudėtinė ekonomikos vystymosi dalis. Visos dvasinės vertybės nustumtos į antrą planą, o sielos skaistumas ypač nuvertintas. Štai kodėl šiandien pakviečiau jus pamąstyti apie tai. Sielos skaistumas būtinas ir gyvenant šeimoje. Tik tyra siela pajėgi atsispirti įvairiems gundymams, skatinantiems neištikimybę, išdavystę, nesantaiką. Nekaltoji mergelė Marija parodė pavyzdį, kaip mylint Dievą, galima nugalėti skausmą, kančią, nusivylimą, likti ištikimu Dievo skirtam pašaukimui.
Marijos asmeniui skirta šimtai vardų. Didelė dalis jų susijusi su žmonių prašymais, maldavimais užtarti pas Viešpatį. (pav. Gynėja, Liūdinčiųjų Paguoda, Nuolatinės Pagalbos Motina ir kt.).
Kita dalis vardų susijusi su Apsireiškimais, stebuklais ir vizijomis. Per kiekvieną pasirodymą Marija skelbia unikalią žinią, charizmą, stebuklą ar apreiškimą, todėl dažnai ir vadinama tik tos vietos vardu. Pavyzdžiui, Fatimos Dievo Motina, Šiluvos Dievo Motina, Akitos Dievo Motina ir t.t. Marija ateina ne tik tam, kad pasirodytų. Ji kalba, ji atneša žinią, ji prašo, maldauja Viešpaties vardu. Ir kiekvieną kartą jos prašymuose dominuoja trys žodžiai: „Ateikite! – Atgailaukite! - Melskitės!”

Mielieji, įsiklausykime į šiuos dangiškosios Motinos žodžius.
„Ateikite, pagarbinkite mano Sūnų Jėzų Kristų, Jūsų Atpirkėją, Išganytoją, patikėkite Jam savo gyvenimą. Ateikite pas mane, sudėkite prie mano kojų visus savo rūpesčius, skausmus ir sielvartus ir aš jus nuraminsiu, sustiprinsiu tikėjime“ – kviečia mus dangiškoji Motina.
Kitas jos kvietimas – atgailauti, išvalyti, iššluoti visas susikaupusias sieloje šiukšles, kurios trukdo pakilti virš pilkos kasdienybės, trukdo atsinaujinti, įžengti į naują atpirkimo pasaulį. Kai žmogus nesuvokia savo nuodėmingumo, nesupranta, kokiu svoriu nuodėmė slegia jį, jis atsiduria pavojuje, praranda atpirkimo esmę – atleisti kitiems ir būti gailestingiems.
Pagaliau kvietimas melstis. Kas nuostabiausia, kad šventos vietos, kur apsireiškė Marija yra tikros maldos vietos. Tai mes akivaizdžiai stebėjome Šiluvoje apsireiškimo 400 metų jubiliejaus šventimo dienomis. Nepaisant judėjimo, kalbų, giesmių įvairovės, žmonės įsitraukė į nuoširdžią maldą. Šventojoje vietoje meldžiamasi ne taip, kaip paprastai, nes Marija ne tik kviečia melstis, bet kartu dovanoja maldos malonę.

Mielieji, kalbėdami apie Mariją, mes garbiname ją kaip Dievo Motiną, vienijančią mus visus į vieną besimeldžiančią bendruomenę. Mes susirenkame drauge, kad vienybėje patirtume malonę To, kurį mums per Švenčiausios Mergelės nuolankumą ir Kūną padovanojo Dievas.
Per Dievo Motiną Mariją mes esame pakviesti į Dievo meilės ir malonės vienybę. Mes negalime drauge melstis, jeigu mumyse nėra meilės ir ištikimybės, jei nesame vieningi ir paslaugūs vieni kitiems. Marija yra ne vien tik Viešpaties, bet ir mūsų visų Motina ir ji moko mus, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo artimo išganymą ir gali užtarti melsdamasis, aukodamasis ir pagelbėdamas.

Tegul Švč. M. Marijos vardas niekada nenueina nuo mūsų lūpų. Tarkime jį su didžiausia pagarba ir meile, nes tik Marijos vedini mes galim atrasti tiesiausią kelią pas Jėzų. Amen.