Mieli tikintieji, šios dienos skaitiniai aprašo, kokia sunki ir pavojinga pranašo dalia. Jis ne pats pasirenka tokią dalią, bet jį į tarnystę pašaukia Viešpats. Paprastai Viešpaties įpareigotas, pranašas skelbia žmonėms, ypač valdovams, nepopuliarius dalykus, todėl susilaukia pasmerkimą ir atmetimą. Pirmajame skaitinyje aprašomas pranašo Ezekielio pašaukimas. Pranašas sako, kad į jį „įėjo dvasia”, vadinasi, jam suteikiama ypatinga galia girdėti Dievo žodį ir perteikti jį kitiems.

Girdėjome, jog užduotis sunki. Ezekielis siunčiamas skelbti būsimą pražūtį Izraelio tautai, nes ji sukilo prieš Viešpatį. Tai kietaširdžiai ir maištingi, įžūlūs neklaužados, - taip apibūdina Viešpats Izraelio tautą. Nors Dievo žodis veikia galingai, jis neprievartauja žmonių, palieka jiems laisvą valią. Viešpats pranašui sako: „Klausys jie ar ne – atkakli tai tauta, - tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe“(Ez 2, 5).

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius rašo apie jį ištinkančius sunkumus. Jis nuolat patirdavo apreiškimus, bet dėl to, jis rašo: „man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau“(2 Kor 12, 7). Tiek Ezekielį, tiek Paulių lydėjo ne tik žmonių nepasitenkinimas, bet juos kankino fizinė negalia. Tačiau per tai juose pasireiškė Dievo galybė, kuri „geriausiai pasireiškia silpnume“(2Kor 12, 9). Apaštalas Paulius mielai priima šį iššūkį. Jis rašo: „Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes būdamas silpnas, esu galingas“(2 Kor 12, 10). Mielieji, tik giliai tikintis žmogus gali priimti ir išreikšti tokią tiesą.

Tai pamoka mums, skelbiantiems Dievo žodį savo aplinkoje. Kai susiduriame su sunkumais, nenusiminti, nenuleisti rankų, bet priimti gyvenimo kelyje pasitaikančius pavojus kaip progas Dievo galybei pasireikšti. Morkaus Evangelijos skaitinyje Jėzų ištinka ta pati dalia. Jėzaus nepriima ir nenori suprasti Jo tėvynainiai. Žmonės stebėjosi: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?“(Mk 6, 2). Vėliau ši nuostaba virto pasipiktinimu. Jie kalbėjo: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“(Mk 6, 3). Atsakydamas į šiuos murmėjimus, Jėzus paskelbia dar vieną pranašo dalią nusakantį bruožą: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”(Mk 6, 4). Net artimiausieji šeimos nariai, išgirdę apie Jėzaus veiklą „ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs“(Mk 3, 21). Žydams abejonių kėlė ir tai, kad pranašas negalėjo kilti iš Galilėjos mažo Nazareto miestelio. Jono Evangelijoje, kai žydų didžiūnas Nikodemas bandė Jėzų pateisinti, kiti jam paprieštaravo: „Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“(Jn 7, 52).

Turbūt ne vienam jūsų teko susidurti su panašia situacija. Jei kas bandėte pasidalinti Dievo žodžiu, mintimis apie Jėzų tarp netikinčiųjų, tai pajutote atmetimą, gal net išjuokimą, kandžias replikas. Ar išdrįsote apginti savo tikėjimą? O galbūt pristigote drąsos ir nutilote, palikote viską kaip yra. Jėzus gi nors ir stebėjosi artimųjų žmonių netikėjimu, dėl jų netikėjimo „ten negalėjo padaryti jokio stebuklo“ vis dėlto būdamas gailestingas ir mylintis „keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė“(Mk 6, 5) ir toliau „ėjo per apylinkės kaimus ir mokė“(Mk 6, 6).

Manau natūraliai kyla mintis: jei Jėzus Nazarete būtų padaręs bent vieną stebuklą, to būtų pakakę, kad žmonės įtikėtų. Tačiau parašyta, jog Jėzus negalėjo padaryti ten jokio stebuklo dėl jų netikėjimo. Vadinasi būtinai reikia žmogaus tikėjimo, kad įvyktų stebuklas. Tikėjimas kyla ne iš išorinio poveikio, bet iš pasirinkimo. Dievas kiekvieną kviečia tikėjimui, bet pats žmogus renkasi, ar priimti Dievo kvietimą, ar ne. Dažnai girdžiu skundžiantis, kad kasdien eina į bažnyčią, daug meldžiasi, prašo Dievo dėl vienos ar kitos ištikusios bėdos, bet Dievas tarsi negirdi, negelbėja. Reikia susimąstyti, ar nuoširdžiai bendraujate su Dievu, ar tikite, kad Jis gali padėti. Galbūt jūsų maldos plaukia ne iš širdies, nesitikint sulaukti atsako.

Tegul mūsų pokalbis su Dievu visada baigiasi maldavimu: „Viešpatie, padėk vis labiau pažint Tave, Tavo didybę, Tavo meilę. Sustiprink mano tikėjimą ir pasitikėjimą Tavimi. Išmokyk dėkingumo, kad visada degčiau troškimu šlovinti ir giedoti Tau Garbės himną. Amen.