Mieli tikintieji, praėjusio sekmadienio Morkaus Evangelijoje klausėmės Jėzaus pamokymų išvykstantiems apaštalauti mokiniams. Šiandien išgirdome, kaip iš misijų sugrįžę „apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę”. Evangelistas Morkus neaprašo jų pasakojimo turinio bei Jėzaus pastabų. Viena aišku, jie grįžo nors ir pavargę, bet laimingi. Jėzus matydamas jų nuovargį, liepia: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“(Mk 6, 31).

Mielieji, mes dažnai manome, jog dorybingi veiksmai yra tik darbas, malda ar dvasingi pokalbiai. Tačiau ką tik girdėta Evangelija paneigia šį mūsų mąstymą. Jėzus neklausinėja mokinių, neprašo ataskaitos apie nuveiktą darbą, bet primygtinai ragina mokinius pailsėti. Poilsis žmogui būtinas ir tai ne vien būtinybė, bet ir pareiga. Atsikvėpę nuo kasdieninių darbų, atsitraukę nuo kasdieninių rūpesčių, galim ramiai pažvelgti į save, savo dvasinį gyvenimą. Žinoma, tai nereiškia, kad turim nutraukti ryšį su Dievu. Popiežius Pranciškus kalba apie „poilsį Viešpatyje“.

Vadinasi, visą laiką turime jaustis esantys Jo akivaizdoje, bendrauti su Juo malda. Tai, anot Popiežiaus, žmogų saugo nuo buvimo tik „darbo jėga“. Tačiau poilsis nėra savitikslis ar tuščias laiko švaistymas. Ilsimės, kad atgautume jėgas, kad galėtume labiau mylėti ir savo meilę su džiaugsmu dovanoti artimiesiems. Būtent, tikras poilsis Viešpatyje suteikia jėgų gyventi meile. Jėzus kviečia savo mokinius palikti minią, savo darbus, ir pasitraukti su juo į „negyvenamą vietą“. Jis moko juos to, ką ir pats darydavo. Jis dažnai maldai pasitraukdavo į nuošalią vietą.

Morkaus Evangelijos pirmajame skyriuje skaitome, kaip po gausių pagydymų „Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“(Mk 1, 35). Kai išgirdo apie Jono Krikštytojo žūtį, susikaupimui ir maldai „laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą“(Mt14, 13). Ypač pamokanti Jo malda Alyvų kalne prieš kančią ir mirtį. Mokiniams pasakęs: „„Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!““(Mt26, 38-39). Taip Jėzus moko mus išlaikyti pusiausvyrą tarp darymo ir buvimo, pereiti nuo bendrystės su žmonėmis prie paslėpto ir gyvybę teikiančio dialogo su savimi ir Dievu. Tai ypač aktualu mums, kai bėgimas, skubėjimas, lėkimas tapo manija ir liga. Sakoma: „Kas sustoja, tas atsilieka nuo gyvenimo“, bet nuo gyvenimo atsilieka ir jį praranda taip pat ir tas, kas niekada nebesustoja. Iš tiesų, tada žmogus praranda gebėjimą kritiškai pažvelgti į save, į gyvenimo įvykius.

Sekmadienis ir šventės, jei gerai yra išnaudojamos, mums suteikia galimybę stabtelėti, išsivaduoti nuo per didelio minčių kiekio, atitrūkti nuo kasdienybės rutinos ir atkurti šiek tiek darnesnius santykius su žmonėmis, o ypač su Dievu. Taip pat ir atostogos turėtų mums padėti pamiršti laikrodį bei savo svarbius darbus ir patirti tai, jog be mūsų pasaulis nesugriūna. Kartais laiko praradimas – poilsiaujant, nieko nedarant – yra geriausias būdas jį atrasti. O iš tiesų prarastas ar iššvaistytas laikas yra tas, kurį praleidžiu blaškydamasis, niekada nesusimąstydamas, kad yra Dievas ir, kad aš, būtent aš, egzistuoju Dieve. Tiesa, Jėzaus ir mokinių atotrūkis nuo minios visada trukdavo trumpai. Kur jie bebūtų, kaip ir šiandien girdėjote, juos visada pasitikdavo atskubėjusi minia. Jėzus niekada nesupyksta, kad žmonės jam neduoda ramybės, jis atjaučia juos.

Evangelistas Morkus rašo: „Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“(Mk 6, 34). Tai pavyzdys mums, jog reikia būti pasiruošusiems nutraukti net teisėtą poilsį dėl artimui susidariusios sudėtingos situacijos, kurioje būtina mūsų pagalba. Mielieji, Jėzus mato mūsų nuovargį, alkį, silpnumą. Jo gailestingoji meilė niekada neišblės. Mylėdamas Jis išsiunčia pailsėti pavargusius ir nevalgiusius savo mokinius. Mylėdamas Jis ir vėl tarnauja miniai žmonių, kurie yra lyg pasimetusios avys. Jėzus rūpinasi kiekvienu žmogaus poreikiu – jo kūnu ir jo siela. Jis vėl pradeda mokyti minią, o netrukus ją ir pamaitins, padaugindamas dvi žuvis ir penkis kepaliukus duonos. Gyvename atostogų laike, tegul išgirstas Dievo Žodis neapleidžia mūsų, likime Dievo meilėje ir neapleiskime maldos. Amen.