Brangūs broliai ir seserys, šios dienos Evangelijos skaitinys pratęsia pereito sekmadienio Evangelijos pasakojimą. Jei pamenat, tuomet buvo pasakojama, kad Jėzui nuvykus anapus Galilėjos, jį lydėjo gausi minia, nes ji buvo mačiusi stebuklus, kuriuos Jis darė ligoniams. Jėzus, pamatęs žmones, dar jiems neištarus jokio prašymo ar noro, pats imasi iniciatyvos padauginti duoną ir pavalgydinti minią iki soties. Minia, kuri neteisingai suprato Jėzaus misiją, pagauta entuziazmo, siekė paskelbti Jėzų karaliumi. Tai supratęs Jėzus pasitraukia pats vienas į kalną.

Šio sekmadienio Evangelija prasideda, tuo, kad minia atkakliai ieško Jėzaus. Minia tikisi Jį rasti ant ežero kranto. Bet Jo ten nėra. Tada jie suranda valtis ir plaukia į Kafarnaumą, kur Jėzus paprastai būna. Didelis minios atkaklumas, ieškant Jo, parodo jėgą, kurią suteikia Jėzaus ieškojimas. Tačiau šį kartą išgirdome Jėzaus priekaištą žmonėms, kad duonos padauginimo jie nesuprato kaip „ženklo“, koks jis iš tiesų buvo, bet rūpinasi tik prisivalgyti iki soties. Jėzus minią kviečia neeikvoti savo energijos maistui, kuris žūsta, o ją sutelkti maistui, kuris išlieka. Jis kviečia: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“(Jn6, 27). Į žmonių susirūpinusį klausimą: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“(Jn 6, 28), kitaip tariant, kaip užsidirbti duonos, kuri negenda ir garantuoja amžinąjį gyvenimą. Jėzaus atsakymas trumpas ir paprastas: „tikėkite tą, kurį jis siuntė“(Jn  6, 29).

Pasakiau, atsakymas paprastas, tačiau ar lengva tikėti, ar lengva augti tikėjime? Žmonės, matę ne vieną stebuklą, prašo ženklo. Jiems nepakanka net ženklo, kurį gavo duonos padauginimu, o remiasi praeities ženklu, kurio patys nematė, tik jų protėviai. Jie priminė, kas parašyta: „Jis (Mozė) davė jiems valgyti duonos iš dangaus“(Jn 6, 31). Į tai Jėzus atsako, jog ne Mozė davė duonos iš dangaus „bet mano Tėvas(...) Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“(Jn 6, 32-33). Jėzus yra gyvenimo duona, kuri tikrai nužengia iš dangaus, kad būtų ne tik kiekvienam žmogui pasiekiamas, bet ir galėtų tapti maistu, kuris tikrai pasotina žmogaus alkį: „Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“(Jn 6, 35), - sako Jėzus.

Susitikdami su Jėzumi, mes tam tikra prasme maitinamės pačiu gyvuoju Dievu, mes tikrai valgome „dangaus duoną“. Jėzus yra gyvybės duona. Jo priėmimas Komunijoje – irgi yra to ženklas. Jis yra mums duodamas, kad „daugiau nealktume“. Kitaip sakant, priimdami Jėzaus Kūną esame pakankamai pasotinti ir įgauname jėgos. Mieli broliai ir seserys, gyvybės duonos, apie kurią kalbą Jėzus, neįmanoma pelnyti žmogaus darbu ir pastangomis. Ši duona yra Dievo dovana ir ją galima priimti tik kaip malonę ir dovaną, tikėjimu atsiveriant Dievui ir Jo malonei.

Apaštalas Paulius antrame skaitinyje mus ragina: „atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus (...) atsinaujinti proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“(Ef 4, 22-24). Taigi, pirmutinis ir svarbiausias darbas yra tikėti į Tėvo siųstąjį Jėzų Kristų, kuris trokšta mumyse tapti meile, ir tik po to seka kiti geri darbai.

Tikėjimu priėmę šią Tėvo dovaną, tampame gebantys atlikti kažką gero. Tačiau tikėjimas Jėzumi nereiškia tinginystės ar nieko neveikimo. Priešingai, tikėjimas Jėzumi kreipia mus į veiklą, gyvenimą tuo, ką tikime ir liudijimą pasauliui. Tikrą tikėjimą visada seka darbai.

Jokūbo laiške skaitome: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų(...), jei tikėjimas neturi darbų, jis savyje yra miręs”(Jok2, 14.17). Tačiau svarbu yra suprasti, kad abu eina kartu. Darbai tikėjimą padaro tobulą. Prašykime Dievą, kad Jis mumyse sužadintų maldą ir prašymą: „ Viešpatie, duok visuomet mums savo duonos!“ Amen.