Mieli tikintieji, visais rugpjūčio sekmadieniais skaitėme Evangelijos pagal Joną šeštąjį skyrių, kuriame Jėzus kalbėjo: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“(Jn 6, 51). Žodžiai: „Mano kūnas tikrai yra valgis ir mano kraujas tikrai yra gėrimas“ (Jn 6, 55) papiktino daugelį žydų ir netgi „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“(Jn 6, 66). Tačiau jau beveik du tūkstantmečius Kristaus mokiniai, Jo sekėjai stiprybės semiasi Eucharistijoje sotindamiesi Jo Kūnu ir Krauju.

Siekdamas parodyti, kad Jame išsipildė Senojo Testamento pranašystės, Kristus pateikia daug ženklų, kurie būdingi Mesijui, pasaulio Gelbėtojui, Išganytojui. Kai Jonas Krikštytojas, būdamas kalėjime, nusiuntė savo mokinius Jėzaus paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito? Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujina“(Mt 11, 3-5).

Šiandien evangelistas Morkus aprašo vieną šių ženklų – kurčnebylio stebuklingą išgydymą. Tik šioje Evangelijoje išgydytas žmogus yra ir kurčias, ir nebylys. Išgydymas jo irgi ypatingas. Veiksmas vyksta pagonių krašte Dekapolyje, - tai triukšmingo didmiesčio simbolis, nes išvertus iš graikų kalbos reiškia „dešimt miestų“. Tokioje aplinkoje kurčnebylis negali nei fiziškai, nei dvasiškai girdėti nei artimųjų, nei Jėzaus žodžių ir pradėti tikėjimo kelio. Todėl prieš suteikdamas jam kalbą ir klausą, Jėzus jį nusiveda toliau nuo pagonių minios, pasitraukia su juo į nuošalią vietą ir tyloje prabyla į jį jam suprantama kalba – gestų kalba: „įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį“ (Mk 7, 33). Pirmasis žodis, kurį kurčnebylis galėjo išgirsti, buvo išganymo žodis „Efata!“, tai yra „Atsiverk!“ (Mk 7, 34). Po šito veiksmo kurčnebyliui „tuojau atsivėrė klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia“(Mk 7, 35). Matydami, kas įvyko žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“(Mk 7, 37).

Tokiu būdu Jėzaus prisilietimu buvo atstatyta bendrystė, asmeninis santykis su aplinka, su žmonėmis, Dievu. Atkreipkime dėmesį dar į vieną šio pasakojimo svarbų momentą. Jėzus gydymo akimirką ieško tiesioginio santykio su Tėvu. Girdėjome, jog Jėzus „pažvelgė į dangų, atsiduso“ (Jn 7, 34). Į Jėzaus gydomąjį veikimą aiškiai įsiterpia malda, Jo žvilgsnis į dangų, santykis su Tėvu. Jėzus niekada nepraranda ryšį su Tėvu. Šito Jis moko ir mus būti atkakliais ir ištvermingais maldoje. Mielieji, yra ne tik fizinis kurtumas, kuris atskiria žmogų nuo socialinio gyvenimo.

Egzistuoja dar viena žmogų kamuojanti negalia, tai dvasinis kurtumas. Dievas apdovanojo mus gebėjimu kalbėti, girdėti ir matyti. Dėka kalbos mes galim su kitais bendrauti, atverti vienas kitam savo sielos pasaulį. Dėka regos mes galim džiaugtis ir grožėtis nuostabiais Dievo ir žmogaus sukurtais kūriniais. Dėka klausos gebame išgirsti Dievo Žodį, nuostabius garsus mus supančio pasaulio, vaiko juoką ir mylimojo švelnius žodžius. Deja, kaip dažnai gavę Dievo dovaną matyti, girdėti, kalbėti, liekame širdimi kurčnebyliais, bijodami ištarti švelnesnį, gražesnį žodį.

Mes nebegirdime nebylaus negimusiųjų ir silpnųjų šauksmo, negebame šeimoje ir darbo kolektyve išgirsti bei išklausyti kitą. O juk laiku ištartas paguodžiantis, nuraminantis žodis gali padaryti stebuklą – perkeisti žmogų, įkvėpti naujam gyvenimui. Tačiau kiek daug Lietuvoje neteisingai ištarus žodį, keršto sumetimais, gelbėjant save arba siekiant užvaldyti turtą buvo pasmerktų mirčiai, kalėjimams, tremčiai. Ir kaip dažnai šiandien pikti, nepamąstyti žodžiai sugriauna ištikimą draugystę, išardo šeimas, neprikeliamai palaidoja žmogaus laimę.

Tad, mąstydami kiekvienas apie save, visi kartu, prašykime Dievo, kad išmintingai naudotume Jo duotas kalbos, klausos ir regos dovanas mums ir, kad suteiktų mums galią jų dėka norėti ir galėti daryti gera visur ir visiems. Amen.