Mieli tikintieji, šventųjų gerbimas siekia pirmuosius amžius. Apie tai byloja pirmieji kankinystės aprašymai. Jie patvirtina, kad ankstyvoji krikščionybė praktikuodavo ypatingą kultą, skirtą kankiniams pagerbti. Kankinystės metinių dieną, kuri buvo vadinama „gimimas dangui“, tikintieji susirinkdavo prie kankinio kapo ir jo bei kitų kankinių atminimui švęsdavo liturgiją. Vėliau ant kankinių kapų buvo statomos bažnyčios ir didingos bazilikos.

Oficialus Šventųjų iškilmės šventimas siekia VII amžiaus pradžią, – tuo metu krikščionybė jau buvo įsigalėjusi visoje Romos imperijoje, o pagonių šventyklos buvo paverstos bažnyčiomis arba nunykusios. Bizantijos imperatorius Fokas, rodydamas savo palankumą Romai, padovanojo popiežiui Bonifacui IV Panteoną – didingą pagonišką šventovę, buvusios romėniškos didybės simbolį. 609 m. gegužės 13 d. popiežius Bonifacas IV šią pagonišką šventovę pašventino ir paskyrė Dievo Motinos ir šventųjų kankinių garbei. Vietoje pagoniškų dievybių buvo įrengti altoriai šventųjų garbei, o joje nuo to laiko kasmet pradėta švęsti Visų kankinių, o vėliau Visų Šventųjų diena.

VIII a. viduryje popiežius Grigalius III lapkričio 1-ąją Visų Šventųjų garbei pašventino vieną iš Šv. Petro bazilikos koplyčių ir dėl šio įvykio perkėlė Visų Šventųjų dienos minėjimą į lapkričio 1-ąją. 835 m. popiežiaus Grigalius IV iniciatyva ši iškilmė pradėta švęsti visoje Bažnyčioje. Per amžius šventųjų kultas patyrė didelę raidą ir pokyčius, tačiau žmonija šventųjų gyvenimuose randa įkvėpimo gyventi krikščioniškai.

Būtent krikščioniško gyvenimo liudijimas, o ne siekis paversti šventuosius pamaldumo objektais yra šventųjų kulto esmė. Jie skatina ir drąsina tikinčiuosius, net esant nepalankioms sąlygoms sekti paskui Kristų. Visi Dievo šventieji stovi dabar prieš Jo sostą ir Jį garbina. Jie patys yra nusižeminę kaip Jėzus ir nenori sau jokios garbės; - jie sako, kad tik atliko savo pareigą. Jie visi nurodo į Jėzų, Gelbėtoją, Karalių, Ganytoją, Dievo Sūnų. Jie nenori būti garbinami, nes jie nori visą garbę atiduoti Jėzui. Jie nenori padėkos, nes ji priklauso Jėzui. Jie nenori būti užtarėjais, nes Jėzus yra TAS Užtarėjas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir mus užtaria. Jie žino: Jėzus yra viskas, ko mums reikia. Daugiau nieko nereikia. Jie yra savo Ganytojui be galo dėkingi! Dievo šventieji padrąsina mus, imtis dalykų, kurie mums atrodo pernelyg dideli.

Šventieji tarsi Žemės druska, be kurios žmonijos istorija būtų prėska. Tai gerai suprato šventasis popiežius Jonas Paulius II, paskelbęs šventaisiais per 480 asmenų, daugiau už bet kokį pontifiką nuo 1860-ųjų iki šių laikų. Suvokti šventųjų kultą įmanu tik žinant, kad teologija aiškiai skiria dvi tikinčiojo nuostatas – garbinimą ir gerbimą.

Garbinimas yra skiriamas tik vienam Dievui, o šventieji yra žmonės, bet ne dievybės. Todėl krikščionys šventuosius gerbia. Pop. Benediktas XVI vienoje homilijoje šios šventės proga kalbėjo: „Šventieji nėra ribota išrinktųjų kasta, tai nesuskaičiuojama minia, į kurią kelti akis mus šiandien ragina liturgija. Šioje minioje ne tik oficialiai pripažinti šventieji, bet ir visų amžiaus tarpsnių bei tautų pakrikštytieji, ištikimai ir su meile stengęsi vykdyti Dievo valią. Daug tokių, kurių veidų ir vardų mes nežinome, tačiau tikėjimo akimis matome juos spindint Dievo skliaute tarsi šlovės kupinas žvaigždes. (2016 11 01).

 Šv. Bernardas Visų Šventųjų iškilmės homiliją pradeda klausimu: „Kam šventiesiems teikti gyrių, šlovę, kam švęsti šią iškilmę“? Šis klausimas turbūt ne vienam mūsų kyla ir šiandien, todėl Šv. Bernardo atsakymas aktualus ir mums: „Šventiesiems mūsų pagerbimų nereikia, ir jie iš mūsų kulto nieko negauna. Tačiau kalbėdamas apie save, turiu pripažinti, jog tada, kai galvoju apie šventuosius, jaučiuosi apimtas didžiulio troškimo“ (Disc. 2; Opera Omnia Cisterc. 5, 364 ir t.).

Taigi, šiandienės iškilmės reikšmė: žvelgiant į šviesų šventųjų pavyzdį, pabunda ir mūsų didžiulis troškimas būti tokiems kaip šventieji – patirti laimę gyventi šalia Dievo, jo šviesoje, didžiojoje Dievo draugų šeimoje. Būti šventuoju reiškia būti arti Dievo, gyventi jo šeimoje. Bet kaip galime tapti šventaisiais, Dievo draugais? Žmogus mano, kad savo darbais įmanoma pelnyti teisumą, pasiekti tobulybę savo jėgomis. Argi mes patys dažnai nesakome „Stenkis, tai ir Dievas tau padės“? Tačiau Biblija teigia, kad Dievas padeda tiems, kurie nebegali padėti patys sau.

Apaštalas Paulius laiške efeziečiams rašo: „Jūs juk esate išgelbėti malone“(Ef2,8). Malonė – tai neužtarnauta pagalba iš Dievo, nepelnyta Dievo paslauga žmogui. Malonės nepelnysi ir nenusipirksi, ji yra dovana, kurią visagalis Dievas dovanoja vargo prispaustai žmonijai. Dievo malonė yra tūkstančių žmonių išmėginta realija. Mielieji, šventumas reikalauja nuolatinių pastangų, bet yra įmanomas visiems, nes tai nėra vien žmogaus darbas, bet pirmučiausia yra triskart švento Dievo dovana (plg. Iz 6, 3).

Antrajame skaitinyje apaštalas Jonas atkreipia dėmesį: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1Jn 3, 1). Tad pirmiau mus pamilo Dievas bei įsivaikino Jėzuje. Mūsų gyvenime visa yra Dievo meilės dovana. Kristuje Jis visas mums save dovanojo, pakviesdamas giliam asmeniniam santykiui su savimi. Tad juo labiau sekame Kristumi ir liekame su Juo susivieniję, tuo labiau įžengiame į dieviškojo šventumo slėpinį.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, prašykime, kad šventieji padėtų mums jais sekti ir į dieviškąjį kvietimą atsiliepti lygiai taip pat kaip ir jie. Ypač šaukimės Marijos, Viešpaties motinos ir šventumo pavyzdžio, kad ji padėtų tapti mums ištikimais savo Sūnaus Jėzaus Kristaus mokiniais! Amen.