Kai žemė pasipuošia auksiniais lapais, kai ryškios rudens spalvos maišosi su pilkais lietaus debesimis, kurie uždengia saulę, rytai nebe šviesūs, o ir vakarai tamsūs, tuomet į širdį skverbiasi ilgesys ir liūdesys. Ne vien dėl to, jog tamsa ilgam įsiviešpatavo, bet liūdesį kelia ir prisiminimai, kad kažkas negrįžtamai išėjo. Ne šiandien, ne vakar, ne pernai… Kasdien kažkas palieka šį pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, labai individualiai. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime, nejaučiame, kol nesusiduriame akis į akį.

Kiekvienais metais lapkričio pirmomis dienomis mintimis persikeliame į pomirtinį pasaulį. Vakar minėjome Visų Šventųjų iškilmę, o šiandien minim savo artimuosius, draugus, pažįstamus, kurie jau ilsisi amžinybėje. Šiandieninis žmogus, susirūpinęs šio pasaulio reikalais, turi vis mažiau laiko susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Kokia prasmė rūpintis amžinybe, jeigu dažno sąmonėje nebeliko ne tik pomirtinio gyvenimo, bet ir paties Dievo. Kad ir kas būtų, bet šį pasaulį reikės palikti ir iškeliauti anapus. Pasaulyje keičiasi kartos, vieni išeina, kiti ateina, tačiau amžinojo gyvenimo klausimas išlieka. Net ateistai ir laisvamaniai mirties akivaizdoje susirūpina savo likimu. Deja, dažnai jau būna per vėlu...

Šv. Paulius pomirtinį gyvenimą vadina amžinaisiais namais: „Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje” (2Kor 5, 1). Ką žinome apie tuos amžinuosius namus? Nedaug tegalime apie juos pasakyti. Šventasis Raštas kalba apie Pragarą ir Dievo karalystę. Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą, ypač Florencijos ir Tridento Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais, kalba apie nuskaistinančią ugnį: „Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam prieš Šventąją Dvasią nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime“ (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutiniojo] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šventojo Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime. Tas mokymas taip pat remiasi maldų už mirusiuosius praktika, apie kurią kalba ir Šventasis Raštas.

Antroje Makabiejų knygoje skaitome: „Todėl jis [Judas Makabiejus] ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmės“ (2 Mak 12, 46). Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką, kad nuskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti „išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus“ (KBK 1030-32). Visi, kurie atsisveikino su šiuo pasauliu būdami pašvenčiamojoje Dievo malonėje, neturėdami neatleistų sunkių nuodėmių, bet tik nesuspėję pilnai atlikti bausmių už jau dovanotas sunkias nuodėmes ar už nedovanotas lengvąsias nuodėmes, patenka į skaistyklą.

Pagal Bažnyčios mokymą, nustatytomis sąlygomis galime pelnyti visuotinius atlaidus sau pačiam arba mirusiojo vėlei skaistykloje. Atlaidai yra laikinosios bausmės už tas nuodėmes, kurios jau yra atleistos per išpažintį, panaikinimas. Mirusiųjų diena yra visuotinės Atminties diena, kviečianti ne tik prisiminti mums brangius šį pasaulį palikusius žmones, bet kartu permąstyti kaip mes gyvename, kiek dėmesio skiriame vieni kitiems, vienišiems, pasiligojusiems, meilės stokojantiems. Ypač šiandien, kai mus gąsdina ekonomine krize, vienus - aplinkybės verčia intensyviai ir daug dirbti, kiti, bankrutavus firmai, netenka darbo, kai daugelį persekioja depresija, neviltis, mes su meile turim atsigręžti vieni į kitus, dovanoti vienas kitam šiltą žvilgsnį, šypseną, tiesiog paprasčiausiai paspausti ranką, padrąsinti, paguosti.

Be abejo šiomis dienomis kiekvienas stovėdamas prie mylimo žmogaus kapo prisiminė, koks jis buvo gyvenime, kokius žodžius kalbėjo, kokius darbus nuveikė. Vieni prisiminimai skaudūs, slegiantys, kad ne viskas buvo padaryta, per mažai meilės buvo parodyta iškeliavusiam. Kiti prisiminimai džiugūs, šviesūs, pamokantys.

Mielieji, po Krikšto mūsų nuodėmingoji prigimtis buvo suvienyta su Jėzumi ant kryžiaus ir numarinta. Tačiau mūsų kasdienybėje dažnai neatsispindi šis per Krikštą gautas naujasis gyvenimas, nes dažnai elgiamės pagal senąją prigimtį, pasiduodame pagundai bei nuodėmei. Štai kodėl mirusiųjų diena yra svarbi. Ji primena mums, kad Dievas, žinodamas mūsų žmogiškosios prigimties silpnumą bei trūkumus, nutiesė kelią, kuriuo eidami galim nuskaistinti sielą. Tai tikėjimo kelias, kurį parodė Kristus. Jis paliko pažadą: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (Jn 14,6). Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25). „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn6,37).

Įtikėję šiais pažadais, mes skubame prie mylimųjų kapų, kad išgyventume vienybę su jais, susilietume su Būtimi, kuriai nebuvo pradžios, nebus nė pabaigos. Visi, kurie palieka šį žemiškąjį gyvenimą, pradeda naująjį. Ir tą naująjį amžinybėje pradeda tokie, kokie buvo mirties valandą. Galbūt jiems dar reikia išskaistinimo, kad jų sielų neslėgtų nuodėmės, kurios neleidžia įžengti į amžintąjį džiaugsmą. Jie sau jau negali padėti, tik mūsų maldos už juos turi galią.

Todėl nuoširdžiai melskimės už visus dar esančius skaistykloje. Melskimės ne tik už tuos, kurie buvo mums be galo artimi, brangūs ir mylimi. Nepamirškime ir tų, kurie klydo, kurie nešė skausmą kitiems. Melskimės ir už save, prašydami Dievo gailestingumo, Jo malonės dovanų, leidžiančių išsivaduoti iš puikybės, egoizmo, savimeilės bei atvertų mūsų širdis meilei ir gėriui. Amen.