Mieli broliai ir seserys Kristuje, metų ratas labai greit apsisuko ir mes, krikščionys, pirmu  Advento sekmadieniu vėl pradedame naujus bažnytinius metus.

Žodis „adventas” reiškia atėjimą. Šios dienos skaitiniuose kalbama apie dvejopą atėjimą. Pirmajame skaitinyje iš pranašo Jeremijo knygos sakoma, kad Dovydo atžala „vykdys šalyje teisybę ir teisę”. Visa Bažnyčios tradicija supranta, jog Jeremijas kalba apie būsimąjį Mesiją, jo istorinį įsikūnijimą.

Visas Senasis Testamentas yra persunktas Gelbėtojo laukimu. Apie žydų skausmingą laukimą, ilgesingą žvilgsnį į dangų, prašymą, kad pas juos ateitų Atpirkėjas kalba pranašas Izaijas: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių, ir, debesys, išlykite teisumą. Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas, drauge teišželdina teisumą!“ (Iz45, 8). Šios giesmės žodžiai skambės kiekvieną Advento sekmadienį ir lydės mus iki Šv. Kalėdų. Su Jėzaus atėjimu Viešpaties pažadai atsiųsti žmonijai Gelbėtoją galutinai išsipildė.

Apaštalas Paulius laiške žydams rašo: „Daugel kartų ir įvairiausiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų (...). Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 1-2). Po Kristaus pasirodymo pasaulyje, Jo aukos ant kryžiaus už žmonijos išgelbėjimą, mirties, prisikėlimo ir sugrįžimo pas Tėvą, mes vėl laukiame atėjimo – laukiame antrojo Kristaus pasirodymo, apie kurį kalba šio sekmadienio Evangelija: „(...)žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe”(Lk 21, 27). Jėzus davė pažadą ir mes tikime, nes Jis aiškiai pasakė: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“(Lk 21, 33).

Mielieji, kiekvienam mūsų norom nenorom kyla klausimas: kada tai įvyks? Apie tai Jėzus nieko nepasako, tik kalba, kad „bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse“(Lk 21, 25). Mato Evangelijoje į šį mokinių užduotą klausimą, Jis atsako: „Tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mt 24, 36). Jėzus įspėdamas, kad ši diena gali užklupti netikėtai, moko: „Visą laiką budėkite ir melskitės”.

Jis primena, kad žmogaus širdis gali apsunkti ne tik nuo valgių bei gėrimų, bet ir nuo kasdienių rūpesčių, jei jie užgožia visas mintis ir nepalieka laiko maldai bei ryšiui su Dievu. Jėzus neprižada, kad malda gali padėti išvengti paskutiniųjų laikų kosminių katastrofų. Visus išbandymus laikų pabaigoje teks patirti ir mums, tikintiesiems. Tačiau skirtingai nuo tų žmonių „apsunkusiomis širdimis”, kuriuos „toji diena” žada užklupti netikėtai, mes jos budriai laukiame. Todėl Jėzus ištikimiems savo sekėjams sako: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“(Lk 21, 28). Antra vertus, Dievas nuo mūsų niekur nebuvo pasitraukęs. Prisikėlęs Jėzus mokiniams kalbėjo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. (...). Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“(Mt 28, 18.20).

Todėl Advento metu išlaikydami savo širdyse rimtį ir susikaupimą, pasistenkime kuo dažniau patys ateiti pas Jį. Ateikime su nuolankia širdimi, patikėkime Jam savo rūpesčius, džiaugsmus, nerimą ir skausmą. Tegul šis Adventas bus atsigręžimo į Dievą, Jo ieškojimo savyje ir žmonėse bei savęs ieškojimo Dieve laikas. Amen.