Trečiasis advento sekmadienis tradiciškai vadinamas Džiaugsmo sekmadieniu. Kur slypi krikščioniškojo džiaugsmo paslaptis? Apaštalas Paulius ragina džiaugtis, nes „Viešpats yra arti!“(Fil 4, 5). Jis ragina džiaugtis Viešpatyje, nes tik Jis yra džiaugsmo, laimės ir visų dalykų, kurių negali duoti pasaulis, šaltinis. 

Dažnai girdžiu, kad mes, lietuviai, nemokame džiaugtis, mūsų veidai liūdni, mes vaikštome nusiminę, vis kažkuo nepatenkinti, nelaimingi. Bet tai netiesa. Prisiminkime, su kokiu džiaugsmu, kokiais švytinčiais veidais pasitikome popiežių Pranciškų. Kai peržvelgiu susitikimų užfiksuotus kadrus, ir iš naujo pamatau tūkstančius laimingų veidų, mintyse tariu: „Netiesa, kad mes, lietuviai, nemokame džiaugtis, netiesa, kad esame nelaiminga tauta.

"Ar gali būti kitaip, jei nuolat patiriam Dievo meilę ir gausias Jo dovanas. Argi ne Dievo dovana tai, kad taikiu būdu su dainomis, giesmėmis ir maldomis atgavome laisvę. Ne vienas iš čia esančių vienybėje su visomis Pabaltijo šalimis jungiamės Baltijos kelyje, juosėm Baltijos jūrą. Koks entuziazmas, koks džiaugsmas, kokia meilė Tėvynei, jos žmonėms tryško iš mūsų širdžių! Prisimenu pirmuosius susibūrimus, sukvietusius tūkstantines minias, prisimenu budėjimą prie strategiškai svarbių objektų, kai grėsė pavojus užgniaužti vos, vos prasikalusius laisvės daigus. Visa tai prisiminus drąsiai tvirtinu, kad mokame džiaugtis ir mylim gyvenimą, nes Dievas su mumis, Jis laimina mūsų mažytį kraštą ir teikia daug malonių jo žmonėms.

Argi ne iš Dievo malonės per trumpą laiką pas mus du kartus lankėsi Šv. Sosto Tėvai, Dievo vietininkai žemėje. Šiandien paklauskime savęs, kur jautėmės džiaugsmingesni – susitikimuose su Šv. Petro įpėdiniais, rankomis susikabinę Baltijos kelyje, prie degančių laužų, kai su maldomis ir giesmėmis budėjome, pasiryžę už laisvę gyvybę atiduoti ar prekybos centruose stumdami gėrybių kupinus vežimėlius? Todėl labai svarbu kalėdinės prekybos šurmulyje neprarasti džiaugsmo dėl būsimo nuostabaus įvykio – Jėzaus Kristaus  Gimimo.

Apaštalas Paulius laiške filipiečiams rašo, kaip giliai džiaugsmas Viešpatyje paliečia žmogaus širdį. Jis šį laišką rašė būdamas kalėjime ir greičiausiai nujautė būsimą mirtį. O filipiečių bendruomenė buvo vos pradėjusi krikščioniškąjį kelią, jų dar laukė būsimi pavojai ir persekiojimai. Tačiau Paulius juos drąsino: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! <…> Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4, 4.6).

Šio džiaugsmo pagrindu apaštalas Paulius laiko krikščionių įsitikinimą, jog bus išgelbėti. Jis trokšta, kad ta viltis gyventų krikščionių širdyse. Negalima leisti, kad liūdesys arba nerimas, kurie taip dažnai ištinka žmogų, aptemdytų laukimo džiaugsmą ir viltį išgyventi Kūdikėlio Jėzaus artumą, nes Jis vienintelis mūsų džiaugsmo šaltinis.

Popiežius Pranciškus vienoje III-jo advento homilijoje kalbėjo: „Mūsų džiaugsmas yra Jėzus Kristus, jo ištikima meilė yra neišsenkanti. Kai krikščionis tampa liūdnas, reiškia, kad jis nutolo nuo Jėzaus. Tada nereikia palikti jo vieno. Turime melstis už jį ir padėti pajusti bendruomenės šilumą. Mergelė Marija mums tepadeda paskubinti savo žingsnius link Betliejaus, kad sutiktume dėl mūsų gimusį Kūdikėlį, visų žmonių išgelbėjimą ir džiaugsmą“ (pop. Pranciškus, 2013 12 16). Taip ragina pop. Pranciškus.

Taigi, laukdami Šv. Kalėdų džiaugsmingo ryto, atidžiai ištirkime save, savo širdį. Jei sunku melstis, juntamas nepasitikėjimas Dievu, vadinasi mumyse yra stiprus savimylos, egoizmo jausmas. Savimeilė skatina mylėti tik save, rūpintis ir pasitikėti tik savimi, neleidžia pažinti Dievo meilės ir gailestingumo. Kad galėtume spinduliuoti tikėjimo džiaugsmu, turime būti patenkinti ne savimi, o mumyse esančiomis Dievo dovanomis, kuriomis esame veltui apdovanoti. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8), - sako Kristus.

Vadinasi privalome dalintis tuo, ką gero turime savyje, dalintis veltui, nereikalaujant atlygio ir padėkos. Tik taip įmanoma išgyventi gyvenimo pilnatvę ir tikrąjį džiaugsmą. Amen.