Mieli broliai ir seserys Kristuje, sveikinu visus kaip viena šeima susirinkusius švęsti mūsų Viešpatie Jėzaus Kristaus gimtadienio! Šv. Kalėdos yra džiaugsmo šventė, skamba varpai, giesmės, žmonės išpuošė namus, gatves. Tačiau švęsdami Šv. Kalėdas atsiminkite, kad ne varpų garsų skambėjimas ir giesmės, ne gatvių ir namų puošimas, ne brangiausių dovanų dovanojimas yra svarbiausia. Svarbiausia, kad mūsų širdyse ir kiekvieną dieną ateityje gimtų Kristus, kurio mokslo šviesa būtų nešama žodžiais ir darbais, auka, tikėjimu ir meile visiems žmonėms.

Evangelija pagal Joną prasideda žodžiais: „Pradžioje buvo žodis. Tas žodis buvo pas Dievą, ir žodis buvo Dievas (…). Visa per jį atsirado (...). Jame, buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa” (Jn 1,1-4). Lygiai taip pat prasideda Šventasis Raštas: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“(Pr 1, 1). Ir toliau Dievas viską kuria tardamas Žodį. Mielieji, jei šiame pasaulyje gyva viltis, tai tik todėl, kad skamba žodis: Dievas! Milijonų milijonai žmonių į šį Žodį sudeda savo džiaugsmus, vargus, ir baimes. Štai kodėl negalime Jo pamiršti ir mes turime tarti Jį su ypatinga meile, pagarba bei pasitikėjimu. Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1.14). Jis „pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais!“( Jn 1,11).

Štai kodėl Jėzus atėjo į šį pasaulį, - kad mes taptume Dievo vaikais! Dievas padovanojo kiekvienam iš mūsų neįkainuojamą, amžiną dovaną - kūdikėlį Jėzų, kuris būdamas visagaliu Dievo Sūnumi teikia mums malonę ir tiesą, kad galėtume, pajėgtume nugalėti savyje pagundą nusidėti ir Jam, atėjus amžių pabaigoje antrą kartą, susivienytume su Juo amžinam gyvenimui.

Popiežius Pranciškus Vilniuje susitikime su jaunimu kalbėjo: „Jėzus mums dosniai dovanoja daug laiko, kur yra erdvės nuopuoliams, kur niekas neprivalo emigruoti, nes yra vietos visiems. Bus daug norinčiųjų pavergti jūsų širdis, užkrėsti jūsų troškimų laukus raugėmis, bet jei dovanojame savo gyvenimą Viešpačiui, galų gale geroji sėkla nugali visada.“(pop. Pranciškus, Vilnius, 2018 09 23). Jis taip pat ragino nebijoti apsispręsti už Kristų, imtis Jo reikalų, tai yra, Evangelijos reikalų, nes „Jis niekada neišlips iš gyvenimo valties, visada lauks gyvenimo kryžkelėse, niekada nesiliaus žmones kūręs iš naujo, net jei jie kartais mėgina save sužlugdyti.“

Tad noriu jūsų paklausti: „Ar priėmėt šiandien Kūdikėlį Jėzų į savo širdį kaip ilgai lauktą, mielą svečią? Ar plačiai atidarėte sielos duris ir džiaugsmingai, išskėstomis rankomis sutikote Jį? Ar jauku ir patogu Jam?“ Juk Jėzus ne šiaip malonus ir mielas svečias. Jis atnešė tai, ko mums šiandien labiausiai reikia – meilę, paguodą, ramybę. Jis atnešė išganymą ir viltį gyventi Jo karalystėje amžinajame gyvenime. Todėl mes turime Jį priimti ypatingai, visame kame Jam teikti pirmenybę. Priimti Jėzų ir įtikėti Jį, vadinasi atsisakyti gyvenimo sau, klausyti Jo balso ir vykdyti Jo valią. O Jo valia yra: „Mylėkite Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22,37).

Ir iš meilės Dievui „Mylėti savo artimą kaip save patį“ (Mt 22,39). Tai labai nelengva, tam reikia stiprios valios ir vargu, ar žmogus pajėgus vienas be Dievo pagalbos įvykdyti tai. Šiandien mes negalime matyti Kristaus savo kūno akimis, mes negalime apčiuopiamai Jį jausti šalia, kaip jautė ir matė Jo mokiniai Jam prisikėlus, tačiau Jis gyvena su mumis Eucharistijoje, Jis įsikūnija mumyse per Šv. Komuniją, o tai - nepalyginamai didesnė malonė, nei Jo pasirodymas mokiniams. Raudona švieselė prie Švč. Sakramento tabernakulio nuolat kviečia mus stabtelėti, išgirsti Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28).

Tai vienintelė vieta kur gali ateiti toks, koks esi, neslėpdamas savo baimių, nerimo, netikrumo, išsiblaškymo, lūkesčių ir išdavysčių. Tai vienintelė tikra uola, į kurią atsirėmęs gali nurimti žmogus. Čia jis gali gauti atsakymus į visus iškilusius klausimus, čia gali priimti teisingus sprendimus. Tik čia žmogus niekada nesijaus mažas, pavargęs ir vienišas, nes raudonas žiburėlis visada primins, kad tabernakulyje gyvena Jėzus pašventintos Ostijos pavidalu. Jis tyliai kužda: „Aš esu čia! Būk ramus!“ Amen.