Mielieji, šios dienos girdėta ištrauka iš Evangelijos pagal Luką yra betarpiškas tęsinys pereitą sekmadienį girdėtos ištraukos. Primenu, kad Jėzus sėkmingai pradeda aktyvią veiklą.

Jis keliauja po Galilėją, vedamas Dievo Dvasios, todėl jį lydi didžiulis pasisekimas. Pagaliau Dvasia atveda jį į Nazaretą. Šeštadienį „kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą“(Lk 4, 16-17). „Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į Jėzų“(Lk 4, 20), kai jis, perskaitęs Izaijo pranašystę, atsisėdo, pasiruošęs kalbėti. Jis tepasakė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“(Lk 4, 21).

Atrodytų visus turėjo apimti džiaugsmas, juk išsipildė didžioji Senojo Testamento viltis: į jų tarpą atėjo Dievo pateptasis – Mesijas, kuris išvaduos iš bet kokios vergystės ir paskelbs Viešpaties malonės metus. Tačiau matome, kaip nepalankiai buvo sutiktas Jėzus, nors susitikimą su Izraelio tauta pradeda gimtajame krašte. Jis eina pas tuos, kuriuos geriausiai pažįsta. Tačiau nepaisant to, kad „visi jam pritarė ir stebėjosi jo maloningais žodžiais“(Lk 4, 22), vis dėlto kėlė klausimą: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“.

Matyt, jie visai ne tokį įsivaizdavo išpranašautąjį Mesiją, jau vien dėlto, kad manė pernelyg gerai jį pažįstą. Iš tikrųjų, Jėzus jiems buvo pažįstamas ir laikomas staliaus Juozapo sūnumi. Jų akyse jis buvo vienas iš jų pačių. Bet labiausiai stebina Jėzaus apsilankymo pas savuosius baigtis: „jie pakilę išsivarė jį iš miesto (...) ir norėjo nustumti jį žemyn" (Lk 4, 29).

Taigi, pirmieji Kristaus misijos žingsniai prasidėjo skandalu. Šis Evangelijos teksto turinys iškelia mums skaudžiai pažįstamą tiesą - ne visada gėrio pranašai yra priimami, dažnai atmetami ir savųjų nepripažįstami. Ši tiesa lydi visų laikų bei vietų žmoniją. Kodėl?

Kodėl Jėzus buvo savo tėvynainių atmestas, nors Jis pateikė savo misiją cituodamas pranašo Izaijo žodžius. Taigi jis kalbėjo izraelitų kultūros kalba. Todėl negalima teigti, kad buvo nesuprastas dėl nesusikalbėjimo. Taigi šio konflikto šaknys slypi giliau. Ir kas svarbiausia, krikščionybės istorija rodo, kad Kristaus Bažnyčią nuolat lydi konfliktai.

Pirmiausia krikščionis persekiojo priešiškai nusiteikę žydų tautos Rašto žinovai, Senojo Testamento išpažinėjai ir valdžios atstovai, Jie neatpažino Jėzuje išpranašauto Mesijo, nuolat persekiojo Jį, kaltino piktžodžiavimu ir galiausiai nužudė. Vėliau Kristaus Bažnyčiai teko susidurti su priešiška Romos imperija, paskui su islamo pasauliu. Galiausiai prasidėjo vidiniai nesutarimai, įvairios reformacijos, sudėtingas santykis su moderniuoju pasauliu.

Ši Evangelijos ištrauka kelia skausmingą klausimą, ar šiandieninis žmogus yra pasiruošęs priimti Evangelijos žinią, Bažnyčios skelbimą ir gėrio buvimą apskritai? Kaip dažnai drįstame apsispręsti už Kristų? Galbūt kaip girdėjome Evangelijoje laimi mūsų puikybė ir egoizmas, pasitikime tik savimi ir nenorime pripažinti Jėzaus galios mūsų gyvenime. Kartu tai įspėjimas mums, Evangelijos skelbėjams, nesitikėti tik priėmimo ir tolerancijos, bet pasirengti susidūrimams, kuriuose reikės ir stiprybės, ir ištikimybės.

Iškėliau keletą klausimų. Atsakymą rasti į juos galbūt padės popiežiaus Pranciškaus šios Evangelijos vietos komentaras. Jis kalbėjo: „Tikėjimas ir religija tai ne spektaklis (...). Tačiau šios dienos Evangelijoje, kalbančioje apie Jėzaus sugrįžimą į Nazaretą, matome, kad žmonėms reikia spektaklio, reikia ypatingų nuostabą keliančių ženklų. Kitaip jie Jėzaus neklausys. „Tuoj pat atsirado gudruolis plepys ir ėmė kalbėti: „Bet juk tai staliaus sūnus.

Ko gi jis mus gali pamokyti? Kokį universitetą jis baigė? Juk jis – Juozapo sūnus“. Kilo sąmyšis. Laukę stebuklo, žmonės staiga pakeičia nuomonę ir štai jau nori Jėzų nužudyti. Nuo nuostabos pereita prie grasinimų mirtimi. Jiems reikėjo spektaklio. „Padaryk stebuklą ir mes tavimi patikėsime“ (...). Bet juk tikėjimas tai ne spektakliai.

Dievo Žodis ir Šventoji Dvasia juk veikia širdyje (...). Bažnyčia mus kviečia keisti mąstyseną, pakartojo Pranciškus. Esame kviečiami atsiversti mintimis, turime keisti mąstymo būdą. Galime kartoti tikėjimo išpažinimą, galime atmintinai išmokti visas dogmas, bet jei neturėsime krikščioniškos dvasios, nieko nelaimėsime.

„Reikia minčių atsivertimo. Taip pat ir mūsų mastymo būdas, mūsų tikėjimo būdas turi atsiversti. „Su kokia dvasia aš mąstau? Su Viešpaties Dvasia ar savo dvasia, bendruomenės, grupės, visuomenės klasės, politinės partijos dvasia? Su kokia dvasia aš mąstau?“

Turime išsiaiškinti ar tikrai mąstome pagal Dievo dvasią. Turime prašyti malonės atpažint kada mąstome pagal pasaulio dvasią ir kada pagal Dievo dvasią. Turime prašyti minčių atsivertimo malonės“ ( Mortos koplyčia, 2018 03 06).

Įsiklausykime į šios Šventojo Tėvo žodžius ir bandykime jais vadovautis gyvenime. Amen.