Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Vasario 16-toji (2019-02-16)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija



Mieli tikintieji, susirinkome švęsti mūsų tautai brangios Lietuvos valstybės atkūrimo datos. Pereitais metais, minėdami mūsų valstybės šimtmetį, susilaukėme ne vieną garbingą svečią iš tolimų ir artimų kraštų. Tačiau Šventojo Tėvo Pranciškaus apsilankymas buvo didžiulė Dievo dovana kiekvienam mūsų ir manau jo pamokymai, jo mintys, jo atnešta žinia „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ dar ilgai lydės ir mokys mus.

Šiandien taip pat noriu priminti kai ką iš jo pasisakymų. S. Daukanto aikštėje susitikime su valdžios ir pilietinės visuomenės atstovais, diplomatinio korpuso nariais, kalbą pop. Pranciškus pradėjo, sakydamas: „Tai, kad šią piligrimystę po Baltijos šalis pradedu Lietuvoje, kuri, kaip mėgdavo sakyti šventasis Jonas Paulius II, yra „tyli karštos meilės tikėjimo laisvei liudytoja“ mane be galo džiugina ir teikia vilties.“ Toliau jis tęsė: „Šis šimtmetis Jums buvo paženklintas daugybe išbandymų ir kančių: kalinimų, trėmimų, net kankinystės.

Nepriklausomybės šimtmečio minėjimas – tai proga stabtelti ir prisiminti visas šias patirtis, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė Jūsų valstybę, rasti sprendimų šiandienos iššūkiams ir žvelgti į ateitį dialogo ir vienybės su visais čia gyvenančiais dvasioje, stengiantis, kad nė vienas jų nesijaustų atstumtas. Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos. O ši tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti!“ (Pop. Pranciškus, Vilnius, S. Daukanto aikštė, 2018 09 22).

Tai nuostabūs žodžiai, ir visada išliks aktualūs šiandien mums bei ateinančioms kartoms, kai Šv. Mišių aukoje dėkosime Dievui už mums suteiktą malonę būti laisvais, nepriklausomais, kai susirinksime prisiminti ir melstis už tuos, kurių dėka galim džiaugtis ir kvėpuoti laisvu Tėvynės oru.

Bet ar visi vienodai suprantame laisvę? Ar yra laisvas žmogus, kuris mąsto vien apie save, apie materialųjį gerbūvį, apie žemiškąją laimę, tenkinančią vien kūniškus įgeidžius? Vieni tampa „aukso vergais“, juos pagauna aistra kaupti: namus, sklypus, automobilius, brangenybes ir dar daugelį dalykų, kurie neleidžia žmogui pamatyti pasaulio grožį, pasidžiaugti Dievo kūrinija. Ištikus nesėkmei, jie puola į neviltį, nusiminimą, kurie neišvengiamai veda į pražūtį. Kiti gi, kuriems ne taip gerai sekasi kaupti materialiuosius turtus, apimti pavydo jausmo, keiksnoja visą pasaulį, pradedant Dievu, laisve, valdžia. Ypač žmogiškosios prigimties poreikiai ir silpnybės pasireiškia kovojant dėl siekio pirmauti, dėl postų, dėl valdžios. Tuomet į paviršių iškyla žmogaus egoizmas, puikybė ir troškimas bet kokia kaina pasiekti pergalę.

Girdėtoje Evangelijoje pagal Morkų Jėzus mus moko būti rūpestingais, gailestingais, dėmesingais šalia esantiems. Matydamas gausią minią žmonių, neturinčių ko valgyti, Jis savo mokiniams sako: „Gaila man minios, nes jau trys dienos žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti“(Mk8, 2). Jėzus visada atkreipia dėmesį į žmones ir jų problemas. Jis gailisi minios ir ją užjaučia. Jis ne tik gailisi, bet ir ką nors daro. Jis klausia mokinių: „Kiek duonos kepalėlių turite?“(Mk 8, 5). Paėmęs turimus septynis kepalėlius „sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti“(Mk 8, 6). Taip buvo pamaitinti visi išalkusieji.

Kartu mokiniai gavo pamoką. Jie buvo pamokyti užuojautos išalkusiems, kartu buvo įtraukti į bendrą veiksmą – padalyti miniai žmonių Kristaus padaugintą duoną. O kaip elgiamės mes? Ar pamatę išvargusį, alkaną žmogų, kuriam reikalinga pagalba, sustojame ir stengiamės jam padėti? Ar prabėgdami pro šalį net nepažvelgiame arba tik pagailim, gal netgi pakeiksnojame valdžią, kodėl ji nesirūpina vargšais?

Gailėtis nepakanka, bet yra iššūkis - padėti. Tai kiekvieno iš mūsų atsakomybė. Neuždėkime tos atsakomybės ant kito pečių. Kristus moko visada padėti tiek, kiek galime. Tikrai laisvas žmogus nebijo prisiimti atsakomybės kovojant už tiesą, už bendro gėrio kūrimą. Laisvo žmogaus nevaržo jokios priklausomybės, jokie išskaičiavimai, jokie varžtai, kurie kaustytų ir neleistų nuoširdžiai atlikti savo pašaukimo pareigą Dievui, tėvynei ir jos žmonėms. Tai įrodė mūsų tautos didvyriai, ryžtingai kovoję ir netgi gyvybę paaukoję už mūsų brangios tėvynės ir tikėjimo laisvę.

Pabaigai vėl priminsiu šitai dienai tinkančią Šventojo Tėvo maldą, pasakytą prie paminklo okupacijų aukoms atminti: „Šioje atminties vietoje meldžiame Tave, Viešpatie, kad Tavo šauksmas išlaikytų mus budinčius. Kad Tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus ir tai, kiek jie yra išgyvenę ir kentėję. Tavo šauksme ir mūsų tėvų, kurie daug iškentėjo gyvenime, mes galime atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: kad šis šauksmas būtų paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą, kuriuo Tu jį esi aprengęs.

Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.(2018 09 23, Vilniaus Lukiškių aikštė). Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015