![]() |
|||||||||
|
![]() |
||||||||
- Šventadienio mintys
Visų Šventųjų šventė, A (Mt 5,1-12)Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija 2008-11-01
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad šventėjimas yra paties žmogaus reikalas. Žmogus dažnai mąsto: „Susidarysiu tobulėjimo programą, pavyzdžiui atsisakysiu visų žemiškųjų malonumų, atsidėsiu Šv. Rašto studijoms, uoliai lankysiu bažnyčią, darysiu gerus darbus ir t.t. Stropiai ir kantriai vykdysiu šią programą – tai šito ir pakaks.“ Deja, to ne gana. Jėzus sako: „Be manęs jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15,5). Šventųjų gyvenimai aiškiai tai įrodo. Visi jie tokiais tapo atsiliepdami į Dievo veikimą jų gyvenime. Jie leido Dievo malonei veikti juose, siekė Jį vis arčiau pažinti ir troško vis didesnės bendrystės su Juo. Šv. apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo: „Aš sugebu gero trokšti, o padaryti ne“ (Rom 7,18). O kitas Kristaus sekėjas džiaugdamasis nuodėmių virtimu šventumu, sakė: „Koks įstabus tai darbas! Tačiau kartu koks jis sunkus ir neįmanomas įvykdyti vien prigimtinėmis savo jėgomis. Vienas tik Dievas savo nepaprasta malone gali tai įvykdyti“ (plg. Grinjonas Monfortietis). Taigi, siekdami šventumo, mes pirmiausia turim rūpintis kaip rasti būdą leisti Dievui veikti mumyse. Tam mes turim suprasti, kad Dievo galybė ir meilė ribų neturi. Apaštalas Jonas sako: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo“ ( Jn 4,10). Tikro krikščioniško gyvenimo pagrindas ir yra šis džiaugsmingas atradimas, kad turim Tėvą, kuris mus myli taip „jog atidavė savo vienatinį Sūnų“ (Jn 3,16), kuris iš meilės mums tapo žmogumi ir „už mus paguldė savo gyvybę“ (1 Jn 3,16).Šventasis apaštalas Paulius apie šį atradimą galatams rašė, kad Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2,20). Mes visi puikiai žinome apaštalo Pauliaus istoriją. Jis buvo uolus kovotojas prieš krikščionis, žiauriai susidorodavo su jais. Tačiau Dievo malonės veikimu buvo apakintas, kad vėliau asmeniškai patirtų Dievo meilę, gailestingumą ir galybę. Ir žiaurusis krikščionių persekiotojas Saulius praregėjęs tapo kitu žmogumi. Supratęs esąs asmeniškai Jėzaus mylimas, neliko jam abejingas, nuo tos pat akimirkos puolė uoliai skelbti Dievo žodį, liudyti Kristų pagonių tarpe. Kiekvienas žmogus Dievo akyse yra unikalus. Tik jam vienam žinoma, kame yra kiekvieno žmogaus šventumas. Ir tai atskleidžiama pamažu, netikėčiausiais būdais, pasiryžus eiti šiuo keliu. Dar vienas pavojus savo tobulėjimui užkirsti kelią, tai pradėti skaičiuoti savo nuopelnus ir priekaištauti Dievui, kad negauna greito ir „pelnyto“ atlygio. Tokį žmogų nuolat kamuoja klausimas: „Kodėl?“ „Viešpatie, kodėl mano kaimynas tik per didžiąsias šventes eina į Bažnyčią, penktadieniais valgo mėsą, kažin ar prieš valgį žegnojasi, ar prieš miegą bent „Tėve mūsų“ sukalba, o Tu jį gausiai apdovanoji ir mašina jo prabangesnė, ir namai per du aukštus, bent du kompiuterius turi ir t.t. Tuo tarpu aš ištikimai Tau tarnauju, kruopščiai vykdau Tavo įstatymus – atgailauju, pasninkauju, daug meldžiuosi, o galą su galu vos suduriu? Viešpatie, kodėl man taip nesiseka? Kodėl štai tam visi lenkiasi, gerbia, o manęs ne? Kodėl jis vaikšto laimingas, visiems šypsosi, o aš negaliu? Kodėl mane nuolat kamuoja ligos? Ir taip daugybė „kodėl?“ neleidžia mumyse veikti Šventajai Dvasiai, kuri vienintelė gali sustiprinti ir perkeisti. Kad ir koks sunkus bei nepakeliamas, kupinas vilionių ir pagundų atrodytų mūsų gyvenimas, turėkime vilties, nes, kaip ir šventieji, esame mylimi Dievo vaikai. Visi šventieji niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Jie buvo lygiai tokie patys, tik leido Dievo malonei veikti juose, degė noru pažinti jį ir siekė vis gilesnės bendrystės su Juo. |
|||||||||
|