Mieli tikintieji, jau nuo trečiadienio prasidėjo Gavėnios kelionė link Golgotos kalno. Pirmąjį Gavėnios sekmadienį visuose trijuose liturginiuose cikluose skaitomas Evangelijos skaitinys apie Jėzaus gundymą dykumoje.

Šiais metais gundymo sceną pateikė evangelistas Lukas. Jėzus pats žengė žmogaus keliu, kad būtų velnio gundomas ir nesuklupo. Jis parodė tikrąją nesuklupimo bei atsilaikymo kelią – pasninką ir pasikliovimą Dievo žodžiu. Jėzus ruošiasi savo misijai pasninkaudamas ir melsdamasis.Taip Jis moko mus, kaip turim ruoštis atsakingam darbui. Jėzus dykumoje praleidžia keturiasdešimt dienų, panašiai kaip Mozė Sinajaus dykumoje. Šis epizodas taip pat primena keturiasdešimt metų trukusias Izraelio klajones po dykumą. Ir mes išgyvensime keturiasdešimt pasiruošimo dienų iki sulauksime Šv. Velykas – Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventės.

Skaitydami Evangeliją atidžiau įsiklausykime ir atkreipkime dėmesį į kelis visiems gundymams bendrus bruožus. Pirmiausia, kiekvienas gundymas būna prisidengęs gėriu, neretai netgi apsigobęs religiniu rūbu, remiasi Šventojo Rašto mintimis, visada taiko į silpną vietą. Piktoji dvasia, matydama Jėzų, išsekintą ilgo pasninko,nukreipia strėles į duonos alkį. Gundydamas velnias Jėzui tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona”(Lk 4, 3). Piktasis nori, kad Dievo Sūnus savo galią naudotų medžiaginėms gėrybėms dauginti. Jau pats žodis „duona” išalkusiam Jėzui yra pagunda. Bet Jėzus ramiai ir tvirtai atsakė: „Žmogus gyvas ne viena duona!“Lk 4, 4). Šėtonas, lengvai sugundęs pirmąjį Adomą uždraustu vaisiumi, susiduria su tvirtu antrojo Adomo pasipriešinimu.

Kaip dažnai žmogus patiria panašų gundymą: „Mėgaukis gyvenimu ir naudokis visomis jo gėrybėmis. Juk tam esi gimęs šiame pasaulyje! Žmogus, paklusęs šiai pagundai, deda visas pastangas, eikvoja visą laiką, kad tik daugiau įgytų turto ir galėtų linksmintis, tenkinti visus kūno įgeidžius. Tuomet niekam daugiau nebelieka laiko. Deja, kaip Adomas ir Ieva pasijuto esą nuogi, taip ir žmogus, nesirūpindamas dvasiniais reikalais gali labai greitai pasijusti viską praradęs. Antra tai, kad gundymas paprastai reiškiasi labai iškalbingai. Velnias meluoja kiek beįmanydamas. Jis labai patyręs užkalbėtojas liežuviu, pademonstruoja įtaigų pasiūlos, gundymo meną. Pavedėjęs Jėzų aukščiau, viena akimirka parodė visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“(Lk 4, 6-7). Argi jam viskas priklauso? Viskas yra Dievo valdžioje ir tik vieno Dievo žinioje žemiškieji turtai. Atsakydamas į šį gundymą, Jėzus nepareiškia pats esąs Dievas ir visos tikrovės Viešpats. Jis atsako: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“(Lk4, 8). Jėzus pavartoja žodį „tarnauk“ , kuris yra raktas ir tikriausias kelrodis visiems, turintiems valdžią ar įgaliojimus.

Deja, įgavęs valdžią žmogus už nieką pasaulyje nebenori jos atiduoti. Ypač taip elgiasi visi diktatoriai. Valdžią turintis žmogus jaučiasi esąs visiškai nepriklausomas nuo kitų ir neturįs jokios valdžios, viršesnės už save. Pagaliau trečias gundymui būdingas bruožas – velnias remiasi Švento Rašto žodžiais. Kai velnias nusivedė Jėzų į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens, jis tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn“(Lk 4, 9), ir toliau cituoja Šv. Raštą: „nes parašyta: „Jis palieps savo angelams sergėti tave“ ir dar: „Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį““(Lk 4, 10-11). Į šį gundymą Jėzus trumpai atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“

Čia gauname tris pamokas: 1.Nepakanka remtis vien tik Šventojo Rašto žodžiais. Gundytojas taip pat grindžia savo viliones Rašto žodžiais. 2.Gundomajam neverta eikvoti jėgų ir laiko, stengiantis atkirsti gundytojui. Gundomasis laimi tik parodęs aiškią ir tvirtą nuostatą. Todėl Jėzus atkerta gundytojui keliais trumpais, bet aiškiais sakiniais. 3.Nedera piktnaudžiauti Dievo meile. Taip, Jis yra Tėvas, tačiau Jis yra dangaus Tėvas, ir Jo šventumą privalu gerbti. Pagarba Dievo šventumui lygiai taip pat svarbi kaip ir Jo meilė.

Iki Velykų vėl įsigilindami į mūsų Viešpaties kančios kelią, prisiminkime, kad mūsų maldos, pasninkai, rūpestingas žodžio apmąstymas nėra mūsų dovana Dievui, bet Viešpaties dovana mums, ir mes turime pasaulio akivaizdoje išpažinti, kad Jėzus yra Viešpats, o mes – Jo.

Baigsiu pop. Pranciškaus žodžiais, pasakytais vizito metu jaunimui, tačiau tinkančiais visiems, siekiantiems šventumo. Popiežius kalbėjo: „Bus daug norinčiųjų pavergti jūsų širdis, užkrėsti jūsų troškimų laukus raugėmis, bet jei dovanojame savo gyvenimą Viešpačiui, galų gale geroji sėkla nugali visada“(Pop. Pranciškus, Vilnius, 2018 09 22). Amen.