2007-05-06

Mama, mamyte, motule, motušėle - gražiausiais, švelniausiais posmais apdainavo mūsų tautos dainiai motinos vardą. Tokia Dievo valia, kad per motinos įsčias žmogus išvysta pasaulį.

 Per motiną mes gauname akis, kuriomis žvelgiame į pasaulį, kuriomis regim žemę, užtekančią saulę, žvaigždėtą dangų, žydinčias pievas. Akys duotos regėti šviesą, grožėtis Dievo sukurtu pasauliu. O ką mes regim? Kodėl žmogaus akys pirmiausia pamato tai, kas temdo šviesą, kas griauna gėrį? Per motiną mes gauname klausą, kad išgirstume Dievo žodį, kuris kviečia kurti, mylėti vienas kitą.

Ar išgirdome šiandien Kristaus žodį: „Aš jums duodu kitą naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtume: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtume vienas kitą!”( Jn 13,34).

Per motiną mes gavome širdį, kad galėtume vykdyti svarbiausią Kristaus priesaką – mylėti vienas kitą.

Brangieji, kiek mūsuose šios meilės? Ką mato mūsų akys, ką girdi mūsų ausys? Smurtas, prievarta, žmogžudystės ir visokios niekšybės, kurias paspendžia žmogus žmogui. Baisiausia tai, kad sūnus, dukra išdrįsta per motiną gautas rankas pakelti prieš ją. Rankomis, kurias žmogus gauna tam, kad puoštų žemę, sodintų gėles, kurtų gyvenimą, tomis rankomis atima gyvybę brangiausiam žmogui – motinai. Ir dar baisiau, kai motinos rankos, kurios skirtos glostyti, myluoti, priglausti kūdikį, vaiką prie savo širdies, tos rankos atima gyvybę, Dievo valia, per jos įsčias į šį pasaulį atėjusiai gyvybei.

 Kiekvieną kartą, kai išgirstu apie įvykį, žmogaus protui nesuvokiamu, šiurpą sukeliančiu, klausiu savęs: „Kodėl Viešpatie, kodėl ir vėl triumfuoja tamsa?“. Ir atsakymas vienas, - ten nėra vietos Dievui, nėra Jo meilės, ten viešpatauja šėtono karalystė. Ir todėl, mielieji, mes turim nuoširdžiai melstis ne tik už apleistas, visuomenės atstumtas šeimas, bet ir už tas, kuriose klesti materialus gerbūvis, ypač už tas, kuriose turtai nustelbia kiekvienam duotus Dievo gėrio pradus.

Mielos mamos, močiutės, moterys, kurios išmokėte vaikščioti, praustis, atlikti visus būtiniausius veiksmus, kad galėtų pasaulį išvydęs žmogus gyventi, jauskite pareigą išmokyti jį pirmiausia mylėti, pažinti Dievą, maldomis garbinti Jį ir kiekvieną kartą padėkoti jam už kasdien teikiamas malones.

 Tebūna jums pavyzdžiu visų mūsų Motina Švč. Mergelė Marija, kuri išmokys meilės, nuolankumo, romumo. Švč. Mergelė Marija nuolankiai pakluso angelo žodžiams: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1,38). Ji priėmė Dievo žodį, kuris jos įsčiose tapo Kūnu, ir Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį, kad priėmęs žmogaus prigimtį, išmokytų mus gyventi, aukotis, mylėti. Jis būdamas be menkiausios nuodėmės, prisiėmė visas žmogiškąsias nuodėmes, kad gėdingiausia mirtimi ant kryžiaus atpirktų jas.

Mielos mamos, močiutės, moterys, išmokykite vaiką išgirsti Dievo Žodį, priimti Jį į savo vidų, kad Jis galėtų virsti meile, kurią su džiaugsmu jūsų vaikas dalintų kitiems. Įsivaizduokime, koks nuostabus būtų pasaulis, kaip pasikeistų žmonių santykiai, kiek daug blogio išvengtume, jei žmogus, besiryždamas ką nors įskaudinti, prisimintų su meile žvelgiantį motinos žvilgsnį, išgirstų švelnų jos žodį: „Sustok vaikeli, Kristus žvelgia į tave“. Kokios laimingos būtų santuokos, jei vyras su meile žvelgtų į savo vaikų motiną, prisimindamas savo mamos meilės kupiną žvilgsnį, bemieges naktis, praleistas maldose jam gulint ligos patale, ištikus nelaimei.

Per motinos širdį pats Dievas mus myli. Štai kodėl motinos meilė turi būti grindžiama tikėjimu. Per motinos meilę žmogus pažįsta Dievo meilę. Ir kaip dažnai šiandien motinos tai pamiršta. Mielieji, už motinų meilę atsilyginkime meile. Prisimindami jų švelnią, rūpestingą globą vaikystėje, globokime ir apsupkime meile jas senatvėje. Kasdien dovanokime joms švelnų žvilgsnį, raminantį žodį, savo širdies gerumą. Ypač rūpinkimės senyvo amžiaus tėvais, kurie yra arčiau amžinybės ir šioje žemėje laikini svečiai.

Mielieji broliai ir sesės Kristuje, nuoširdžiai pasimelskime už mūsų mylimas, mylinčias, Dievo meilę dovanojančias mamas. Pasimelskime ir už tas, kurios šiandien nepažįsta Dievo, kurių širdyje tuštuma ir jos neturi ką perduoti savo vaikams. Tegul Dievas atsiunčia Šventąją Dvasią, kuri pripildytų jų širdis, sužadintų meilę ir švelnų rūpestį savo vaikais. Mieli vyrai, sūnūs ir dukros, padovanokime šiandien savo žmonoms, mamoms, močiutėms gražiausią pasaulyje gėlę – savo širdies šilumą, meilę ir švelnų žodį: „Aš tave labai myliu. Tu man esi brangiausia“. Nušluostykime skausmo ašarą ir atsiprašykime už įžeidimus. Jei nespėjote tai padaryti gyvai esant, nusilenkite prie jos kapo.

 Tegul Dievo malonė niekada neapleidžia mūsų mamų nei čia žemėje, nei ten amžinybėje!

                                                                                                             Parapijos klebonas Vytautas Grigaravičius