Mieli broliai ir seserys Kristuje, norint suprasti šios dienos Evangelijos pagal Luką pasakojimą, turime pasiaiškinti ano meto Izraelio padėtį ir žmonių požiūrį į nuodėmę.

Visų pirma judėjai kentė Romos imperijos priespaudą, o Judėjos valdytoju buvo paskirtas nuožmus, ypatingu žiaurumu ir negailestingumu prieš žydus pasižymėjęs žmogus, vardu Pilotas. Iš pasakojimo aišku, kad vyko šventė, kurios metu buvo aukojami paskersti gyvuliai, o Piloto siųsti kareiviai išžudė šių šventinių aukojimų dalyvius, sumaišydami, kaip teigia Evangelija, jų kraują su aukomis.

Antra, pagal ano meto mąstymą, žmonės buvo linkę manyti, jog nelaimės ištinka žmones dėl jų pačių kaltės. Prisiminkime kenčiantį teisųjį Jobą. Atėję draugai vietoje to, kad paguostų, liepė atgailauti už nuodėmes, dėl kurių Dievas yra jį nubaudęs. Ne paslaptis ir šiandien vyrauja nuomonė, kad Dievas nuodėmingąjį žmogų baudžia nelaimėmis.

Trečia, kaip šiandieniniame pasaulyje, taip ir anuomet, egzistavo religinis susiskaldymas, susipriešinimas tarp Judėjos ir Galilėjos žydų, fariziejų bei sadukiejų. Tokį susiskaldymą nulemia ne kas kita kaip žmogiškasis pavydas, viena skaudžiausių dvasinio gyvenimo rykščių. Tad visiškai tikėtina, kad tie „atėję keli žmones“(Lk 13, 1) buvo būtent Judėjos žydai ir pranešė Jėzui, Galilėjos žydui, apie kitų galilėjiečių nužudymą aukojimo ceremonijos metu. Atėjusiųjų tikslas –  pasirodyti, kad tik jie, Judėjos gyventojai, yra teisieji, tikrieji Jahvės garbintojai, o visi kiti – nusidėjėliai, verti Dievo bausmės. Tačiau Jėzus jiems pasakė: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?“ (Lk 13, 2).

Toliau Jėzus primena įvykį iš Senojo Testamento: „Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo (tvenkinio)ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?!“(Lk 13, 4). Ir po to prideda: „Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“(Lk 13, 5). Štai kur visa esmė! Jėzus nepuola mokyti, moralizuoti arba priekaištauti. Jis tiesiog nurodo į būtinybę atsiversti, perkeisti mąstymą, realiai žvelgti į žmogaus egzistencijos trapumą. Vietoje to, kad kaltinti auką dėl nuodėmės ar Dievą, reikia sugebėti prisiimti atsakomybę už įvykius, kurie sudrebina žmogaus gyvenimo pamatus ir jo tvirtus įsitikinimus.

Jėzus tvirtina, kad ne visada nelaimė, fizinė mirtis yra nuodėmės pasekmė ar Dievo bausmė. Būtų neteisinga teigti, jog patekęs į bėdą žmogus yra didesnis nusidėjėlis už kitus. Jis nurodo, kad žmogaus būtis visiems vienoda – visi žmonės gyvenime gali patirti skausmą, liūdesį, ligą ir neišvengiamai fizinę mirtį. Tokį žmogišką gyvenimą prisiėmė ir pats Jėzus, tapdamas solidarus su vargstančia žmonija. Netgi pats doriausias ir kilniausias Jėzaus gyvenimas neapsaugojo Jo nuo mirties, ir dar ant kryžiaus. Todėl Jėzus griauna tuometinius stereotipus, sakydamas, jog nelaimė gali ištikti kiekvieną ir tai nėra kaltės pasekmė. Todėl vietoje to, kad kaltinti, reikia atgailauti už įvykusią tragediją ir dėti visas pastangas užkirsti kelią blogiui. Toks atsakas yra veiksmingesnis už blogį bet kuriame lygmenyje: asmeniniame, visuomeniniame ar tarptautiniame. Po rūsčių pamokymų Jėzus pasako palyginimą apie nevaisingą figmedį. Čia Jėzus kreipia dėmesį į Izraelį, kuris neatnešė Dievo lauktų vaisių.

Evangelistas Lukas, akcentuoja Dievo kantrybę. Sodininkas tris kartus prašo šeimininko atidėti figmedžio kirtimą. Jis įsitikinęs, kad užtarėjas ir tarpininkas pas Dievą Sūnus Jėzus Kristus nepagailės jokių pastangų vesdamas nusidėjėlius į išganymą. Tačiau Jėzus reikalauja atsiversti, vadinasi būtinybės sąžinės patikrinimo ir nuoširdžios atgailos. Tik taip įmanoma išrauti blogio šaknį, tik taip įmanoma duoti gerų vaisių, kurių nuolatos Dievas ieško žmogaus gyvenime. Amen.