Mieli tikintieji ketvirtasis gavėnios sekmadienis, panašiai kaip advento trečiasis, vadinamas Džiaugsmo sekmadieniu. Tai savotiška džiaugsminga pertrauka gavėnios atgailos laiku.

Pirmajame skaitinyje žydai džiaugiasi tuo, kad Dievas ištikimas savo pažadams. Jie pagaliau įžengė į pažado žemę ir čia švenčia pirmąsias Velykas. Po Egipto vergovės ir dykumos nepriteklių atėjo laisvė ir turtai. Psalmių autorius Dovydas taip pat kviečia džiaugsmui, nes kai tik „vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo, iš visų bėdų išvadavo“(Ps 33, 7). Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius tvirtina: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“(2 Kor 5, 17). Kitaip tariant, krikščionis yra „naujas kūrinys“, nes jam atleistos nuodėmės.

Šventasis Paulius pabrėžia, kad sutaikinimo iniciatyva kyla iš Dievo, tačiau būtinas žmogaus atliepas ir atvirumas. Panašiai Evangelijos pagal Luką sūnaus palaidūno istorijoje, sūnus pats nusprendžia grįžti pas tėvą, tačiau būtent tėvas dovanoja jam atleidimą. Metai iš metų skaitoma ši jaudinanti istorija apie du sūnūs, kurie nelabai jaučiasi esą savo tėvo vaikai, ir apie mylintį, gailestingąjį tėvą. Šis Jėzaus pasakojimas – tai atsakas į fariziejų murmėjimą: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo" (Lk 15, 2).

Ano meto teologai Dievą traktavo kaip teisingą, baudžiantį už prasižengimus ir apdovanojantį už ištikimą Įstatymų laikymąsi. Pagal Rašto aiškintojų ir žydų supratimą taip turėtų elgtis ir Dievo siųstasis Pranašas, Jėzus. Jėzus gi atkakliai griauna Senojo Testamento nusistovėjusias tradicijas. Jis Gerosios Naujienos skelbėjas – Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Tai Jis patvirtina visiems suprantamais palyginimais iš žmonių gyvenimo, savo gyvenimu rodydamas meilės ir gailestingumo pavyzdį. Girdėtame palyginime nė karto nerasime paminėtos teisingumo sąvokos. Jaunesnysis sūnus, pareikalavęs palikimo dalies, išvyko į svetimą šalį.

Manau, kad toks išankstinis reikalavimas nėra malonus ir yra didžiulis iššūkis bet kuriems, netgi šių laikų gimdytojams. Išvykęs, sūnus palaidai gyveno, lėbavo ir linksmai leido laiką. Savaime suprantama pinigai greit baigėsi, nebeliko draugų, prasidėjo skurdo ir vargo metai. Tačiau sūnus ne iš karto ryžtasi grįžti namo, jis dar bando pats sau padėti: „nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti“ (Lk 15,15). Bado spaudžiamas: „Jis geidė prikimšti pilvą bent anksčių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo“(Lk 15,16). Pažemintas, bado prispirtas, pagaliau sūnus taria sau: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!‘“ (Lk 15,18-19).

Ir štai iškyla gailestingojo, mylinčio tėvo paveikslas. Visą tą laiką, kol jaunėlio nebuvo namuose, tėvas nešiojo skausmą savo širdyje. Nepaisant sūnaus įžūlumo, jis diena iš dienos su nerimu žiūri į kelią, ar nesugrįš paklydėlis sūnus. Štai kodėl „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo" Lk (15, 20), pražuvėliui dar nespėjus ištarti nė vieno žodžio. Jis net nesiklausė sūnaus atgailos žodžių, bet įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto žiedą, apaukite kojas“ (Lk 15,22). Taip sūnui gražinamos ne tik buvusios teisės, bet ir atstatomas žmogiškasis orumas.

Sūnaus palaidūno istorija, tai gyvenimas nusidėjėlio, kuris su atgaila grįžta pas Dievą, į Jo šeimą – Bažnyčią. Tėvo paveikslas, jo laukimas sugrįžtančio sūnaus yra tikrosios meilės pavyzdys, meilės, kuria mylima dovanai. Tai Dievo meilė! Popiežius Pranciškus 2013 metais Dieviškojo Gailestingumo sekmadienį kalbėjo: „Dievo kantrybė turi mumyse sutikti drąsą sugrįžti pas Jį, kad ir kokia klaida, kokia nuodėmė būtų padaryta mūsų gyvenime (...). Tai yra svarbu: drąsa patikėti save Kristaus gailestingumui, pasitikėti Jo kantrybe, prisiglausti Jo žaizdose“ (2013 m. balandžio 7 d.). Dar daugiau, Jis pats bėga ateinantį pas Jį pasitiki.

Arso klebonas yra pasakęs: „Ne nusidėjėlis grįžta pas Dievą prašyti Jo atleidimo, bet Dievas bėga paskui nusidėjėlį ir jį susigražina“. Vėlgi pop. Pranciškus 2015 metais Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmėje kalbėjo: „Dievas pirmas mus pamilo. Ne mes, bet Dievas visada žengia pirmąjį žingsnį (...), kai norime prašyti Viešpatį atleidimo, Jis jau mūsų laukia pasiruošęs viską atleisti“ (2015 m. gruodžio 8 d.).

Mielieji, kaip kartais sunku gyvenime priimti meilę ir leistis būti mylimam. Dar sunkiau priimti Dievo meilę, meilę To, Kurio nematai, Kurio negali apkabinti, prie Jo prisiglausti. Bet koks didžiulis džiaugsmas, kai per maldą, per atgailą, per Eucharistiją, adoruojant išdrįsti atverti širdį Viešpačiui ir išgyveni šį nuostabų jausmą, kuris sklinda iš Jo pervertų žaizdų. Sūnaus palaidūno istorijos pabaigoje iškyla dar viena figūra – tai pavydus, savanaudis vyresnysis brolis, kuris būdamas skurdžios, be meilės širdies, priekaištauja tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais“ (Lk 15,29). Į tai tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano yra tavo“ (Lk 15,31).

Taigi, tėvas duoda suprasti, kad vyresnysis sūnus, kada panorėjęs, galėjo laisvai naudotis bendru turtu. Deja, sūnus telaikė save ištikimu savo tėvo tarnu. Jo širdyje nebuvo sūnaus meilės tėvui. Vyresnysis sūnus – tai teisieji, kurie visuomet pasilieka vienybėje su Dievu, kiekvieną sekmadienį, netgi dažniau ateina į Šv. Mišias pašlovinti Viešpatį, kasdien kalba Rožinį, Dievo Gailestingumo vainikėlį, litanijas ir kitas maldas. Tačiau jų tarpe yra tokių, apie kuriuos pranašas Izaijas pasakė: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“ (Mt 15,8). Niekada nepavarkime karšta malda dėkoti Dievui už Jo meilę, už Jo kantrybę ir begalinį gailestingumą.

Nuoširdžiai prašykime Šventosios Dvasios sustiprinti mūsų ryžtą ir suteikti drąsos nuolankia širdimi ateiti prie Viešpaties Kryžiaus ir prisipažinti klydus, tikintis kaip sūnus palaidūnas atsidurti Jo meilės glėbyje. Amen.