Mieli tikintieji, brangūs parapijiečiai, susirinkę kartu palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio koplyčioje švęsti Eucharistijos.

Svarbiausia, kad arkivyskupo beatifikacija Katalikų Bažnyčiai ir visiems Lietuvos tikintiesiems tapo nepamirštamu, labai reikšmingu įvykiu, skatinančiu dar ir dar kartą iš naujo prisiminti nepaprastą palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenimą, jo reikšmę kiekvieno tikinčiojo, kiekvieno doro lietuvio gyvenimui. Yra didelis džiaugsmas palaimintojo Teofiliaus artumoje šlovinti ir garbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jausti Jo pašvenčiamąją malonę, trykštančią iš Eucharistijos.

Šiandien mes esame laimingi, galėdami laisvai išpažinti savo tikėjimą, laisvai švęsti Eucharistijos. Bet kaip yra tada, kai šios galimybės netenki? Šią patirtį išgyveno palaimintasis Teofilius Matulionis. Daug metų kalintas dėl neapykantos tikėjimui jis dalį įkalinimo laiko neturėjo jokios galimybės dalyvauti Šv. Mišiose. Tačiau progai pasitaikius, jis rasdavo būdą šiam šventimui.

Štai kaip vienoje prisiminimų knygoje rašoma: „Ypač įsimintini vaizdai iš Solovkų lagerio, primenančio katakombų Bažnyčią. Apie kasdienį Šv. Mišių šventimą negalėjo būti nė kalbos, tačiau sekmadienio naktį, iš vakaro sutartą valandą, grupėmis po tris ar keturis kunigai lipdavo ant aukšto, kur šaltyje be altoriaus ir be tinkamų liturginių reikmenų aukodavo Šv. Mišias. Į jas ateidavo ir tie pasauliečiai, kuriems malda buvo svarbesnė už miegą ir poilsį, mat sekmadienis ten buvo įprasta darbo diena. Žmonės dalyvaudavo Mišiose su ašaromis akyse, nes nebuvo tikri, ar sulauks kitų pamaldų. Ne visi pakeldavo lagerio žiaurumus, todėl mirties patirtis buvo tapusi vos ne kasdiene palydove.“

Mieli tikintieji, šiandien ką tik girdėta Evangelija pagal Joną pristato dramatišką situaciją, kurios centre yra moteris, sugauta svetimaujant. Be Jėzaus ir svetimautojos šioje istorijoje dar svarbūs veikėjai yra fariziejai ir Rašto aiškintojai. Pastarieji labai kruopščiai studijavo Įstatymą, protėvių tradiciją, ir rūpinosi, kad izraelitai ištikimai laikytųsi šių normų. Tačiau Jėzus matydamas, kaip skiriasi jų mokymas nuo gyvenimo, ne kartą prikišdavo jų veidmainystę. Matydami Jėzaus autoritetą žmonių tarpe, Rašto žinovai ir fariziejai nuolat ieškojo būdų kaip pažeminti Jį, kaip apkaltinti bei pasmerkti, ir vėliau matysime viskas baigsis Jėzaus mirtimi. Šį kartą nusidėjėlė moteris tapo fariziejams dingstimi sukompromituoti Jėzų. Fariziejai gerai žinojo apie Jėzaus skelbiamą gailestingumą, todėl, atvedę nusidėjėlę, klausė: „Mokytojau, ši moteris buvo sugauta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O ką tu pasakysi?“(Jn 8, 4-5). Taip jie norėjo paspęsti Jėzui pinkles. Jeigu Jėzus pasisakys prieš nužudymą akmenimis, tai galima bus apkaltinti nusižengus Mozės Įstatymui. Jeigu Jėzus pritartų mirties bausmei, tai pats save sukompromituotų minios akivaizdoje, nes skelbia apie meilę ir gailestingumą. Tačiau Jėzus neskuba su atsakymu, Jis ramiai kažką rašo smėlyje, nepaisydamas Rašto aiškintojų ir fariziejų kamantinėjimų.

Popiežius Pranciškus komentuodamas šią Evangelijos vietą rašo, kad Jėzus „Tokiu būdu kvietė nusiraminimui ir Dievo teisingumo ieškojimui. Bet piktieji ir toliau jį kamantinėjo, tarsi trokšdami kraujo. Tada Jėzus pakelia akis ir ištaria – „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Šis atsakymas sutrikdo kaltintojus ir juos nuginkluoja tiesiogine žodžio prasme – iš rankų iškrenta „ginklai“ – akmenys, regimi, skirti moteriai, ir neregimi, skirti Jėzui. Kaltintojai vienas po kito pasitraukia šalin, nuleidę galvas, pradedant nuo vyriausiųjų, kurie geriausiai supranta, kad yra nusidėję. Kai kada yra gera suprasti, kad ir mes esame nusidėjėliai. Kitų apkalbėjime kaip mums būtų naudinga drąsa išmesti iš rankų akmenis, paruoštus mesti į kitus, ir šiek tiek pagalvoti apie mūsų nuodėmes.“ ( 2016 03 14).

Mielieji, ar gali kuris nors iš mūsų laikyti save „be nuodėmės“? Kas gali iškelti savojo gyvenimo, mąstymo ir elgesio skydą, kaip nepriekaištingai švarų? Būtų melas taip apie save galvoti ir kitiems taip prisistatyti. Mes negalime aukštinti savęs ir smerkti bei kaltinti kitus. Vienaip ar kitaip mes visi esame nusidėjėliai. Labai teisingai apaštalas Jonas pirmajame savo laiške rašo: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“(1Jn 1, 8).

Todėl negalime pasmerkti žmogaus, kurio pažiūros, elgesys yra nepriimtini mums. Ir vėl gi pavyzdžiu yra palaimintasis Teofilius, kuris net kalėdamas rūpinosi žmogumi, netgi netikinčiais, grubiu tardytoju ar visokiais „žulikais“, kaip pats juos vadino. Taigi, jis nesmerkė nei vieno, nors buvo nepalenkiamas tuose klausimuose, kurie lietė Bažnyčią. Būdamas laisvėje rūpinosi vyskupijos bendruomene, visuotinės Katalikų Bažnyčios tikėjimo laisve.

Šiais klausimais nuolat rašė raštus TSR Komisarų tarybai. Jis yra sakęs: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose, tundrose, vidurnaktį... Širdingai dėkui Jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir mus – brolius, kunigus – atsiuntė ten, kur tikintieji. Kur avys – ten ir ganytojai.“ Iš tiesų, pal. ark. Teofilius Matulionis patarnavo visiems žmonėms neatsižvelgdamas į jų statusą, tautybę: latviams, lenkams, baltarusiams, lietuviams.

Šiandien Evangelija baigiasi tuo, kad kaltintojai, išgirdę Jėzaus žodžius „vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų“(Jn8, 9). Galiausiai lieka tik moteris ir Jėzus: kaltinamoji ir gailestingumas, vienas prieš kitą. Taip atsitinka kiekvieną kartą, kai mes susigėdę, kupini nerimo ir baimės ateiname prie klausyklos išpažinti nuodėmes ir prašyti atleidimo. Pagaliau Jėzus atsistoja, pažvelgia į nusigandusią moterį ir ramiai paklausia: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė? (...) Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“(Jn8, 10-11).

Ir vėlgi cituoju Šventąjį Tėvą: „Pakanka šito klausimo ir gailestingo, meilės pilno žvilgsnio, kad tas žmogus, galbūt pirmą kartą, pajustų savo orumą, kad jis nėra jo nuodėmė, kad gali pakeisti gyvenimą, išeiti iš savo vergovės, eiti nauju keliu (...). Mūsų vardas nėra nuodėmė, kurią esame padarę. Dievas nori mūsų išlaisvinimo ir nori, kad ir mes to norėtume. Nori, kad mūsų laisvė atsiverstų iš blogio į gėrį, tai įmanoma, įmanoma su jo malone“ (2016 03 14).

Tegul palaimintasis T.Matulionis bus pavyzdžiu mums visiems nebijoti rinktis to, kas teisinga, kas kilnu, kas priartina mus prie Dievo. Jo gyvenimas parodo, kad net pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, įmanoma sekti Kristumi, būti ištikimam savo pašaukimo pareigoms, gyventi meilėje, turėti gyvą tikėjimą. Amen.