Mieli tikintieji, šiandien – Atvelykis, antrasis Velykų sekmadienis, o 2000-aisiais metais balandžio 30-ąją dieną, paskelbdamas seserį Faustiną Kovalską šventąja, Jonas Paulius II įsteigė Dievo gailestingumo sekmadienį, kuris sutampa su Atvelykiu.

Dievo gailestingumas apsireiškė Velykų slėpinyje, Kristaus kančios žaizdose. Ką turėtume išgyventi Evangelijoje pagal Joną, kuri visada skaitoma Gailestingumo sekmadienį? Bažnyčios dvasiniai tėvai Evangelijos epizodą su apaštalu Tomu primena tam, kad Dievo malonė ir gailestingumas apsireikštų mumyse vaisingai. Tam reikalinga malda ir Šv. Raštas taip, kaip reikalinga kasdieninė duona ir vanduo.

Šv. Motina Teresė sako: „Jeigu meldžiamės, mes tikime. Jeigu tikime, mes mylime. Jeigu mylime, tada tarnaujame. Tik tokiu būdu mūsų meilė Dievui yra pašventinama ir įprasminama.“ Aprašytas Tomo atvejis yra skirtas mums padrąsinti, sustiprinti ir nukreipti teisinga linkme. Mums, kurie nesame Jėzaus patyrę fiziškai, kaip kad mokiniai, kurie buvo su Juo regimai. Apaštalą Tomą mes sutinkame visose keturiose Evangelijose. Ypač evangelistas Jonas pateikia kelias žinias, kurios leidžia nusakyti Tomo asmenybę. Pirmą kartą susiduriame, kai Jėzus apsisprendžia eiti į Betaniją prikelti Lozorių. Tuomet Tomas su ironija mokiniams tarė: „Eikime ir mes numirti su juo!“(Jn 11, 16). Antrą kartą sutinkame Tomą per Paskutinę Vakarienę. Tuomet Jėzus, paskelbė mokiniams, jog einąs paruošti jiems vietos ir pridūrė: „Kur aš einu, jūs žinote kelią“(Jn 14, 4). Tačiau Tomas paprieštaravo: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi mes žinosime kelią?“(Jn 14, 5).

Šis epizodas parodė, kad Tomas menkai suprantą tai, kas vyksta, tačiau suteikė progą Jėzui ištarti žodžius: „„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Pagaliau, Tomą sutinkame trečią kartą, Jėzui prisikėlus iš numirusių. Kai pirmą kartą „durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant uždarytoms, atėjo Jėzus“(Jn20, 19), apaštalo Tomo jų tarpe nebuvo. Kai mokiniai džiūgaudami jam papasakojo, jog matė gyvą Jėzų, jis atšovė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Jis nori ne tik pamatyti, bet paliesti, asmeniškai išsiaiškinti. Tomas nepasitiki vien regėjimu. Jis nori paliesti. Kaip pastebim, Tomas Jėzaus atpažinimo ženklu laiko nukryžiavimo žaizdas, kurios liudija, kaip karštai Jėzus myli mus. Ir štai po aštuonių dienų Jėzus vėl pasirodo tarp mokinių. Tomas šįkart irgi tarp jų. Tada Jėzus kreipiasi asmeniškai į jį: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27).

Tomui nebereikia liesti žaizdų, jis pamatė, įtikėjo ir Jėzaus dievystę išpažino, sušukdamas: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“(Jn20, 28). Jėzaus žaizdos iš pradžių Tomui buvo kliūtis tikėti, nes jos bylojo apie Jėzaus pralaimėjimą. Tačiau, susitikus su Prisikėlusiuoju, tos pačios žaizdos tapo pergalingos meilės įrodymu. Būtent šios gailestingumo žymės, kurias Kristus prisiėmė iš meilės mums, padeda mums suprasti, kas yra Dievas. Tik tas Dievas, kuris myli iki galo ir, kuris prisiima mūsų žaizdas bei mūsų skausmą. Mielieji, kuo svarbus mums yra apaštalas Tomas, ko moko mus ši Evangelijos vieta?

Pirmiausia, abejojantis Tomas nelieka vienas su savo abejonių tamsa. Tai padrąsina mus, kai esame apimti netikrumo jausmo. Dievas, kaip gailestingas Tėvas, visada žengia žingsnį pirmas ir išsklaido bet kokią abejonę. Antra, Tomo netikėjimas padeda mums atsikratyti klaidingo Dievo suvokimo ir atrasti tikrąjį jo veidą – veidą gailestingojo Dievo, kuris Kristuje prisiėmė kenčiančios žmonijos žaizdas. Trečia, į Tomo džiaugsmą, Jėzus atsiliepia, sakydamas: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“(Jn 20, 29).

Šis palaiminimas yra skirtas mums, kurie nors kūno akimis neregime, bet tikime, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus. Jis yra mūsų tikėjimo kelias, tiesa ir naujas gyvenimas Dieve. Šiandien negalima nepaminėti dar vienos svarbios Evangelijos vietos. Jėzus mokiniams tarė: „ Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu (...). Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos”(Jn 20, 21-23). 

Savo kančia ir kryžiumi nuplovęs žmonijos nuodėmes, prisikėlęs Kristus įsteigia Atgailos sakramentą. Kasmet pirmąjį sekmadienį po Velykų, Bažnyčia, pateikdama šią Jono Evangelijos ištrauką, tarsi mus klausia: gal dar ne visi esate susitaikę su Dievu? Gal nepasirūpinote artimaisiais, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių šito nepadarė? Primenu, kad Velykinė išpažintis ir Komunija yra vienas svarbiųjų Bažnyčios įsakymų.

Baigdamas noriu palinkėti, kad Šv. Tomas, liaudyje vadinamas „nepatikliuoju Tomu“ visada stiprintų mūsų tikėjimą į Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį ir mūsų Dievą. Amen.