Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

IV Velykų sekmadienis, C (Jn 10, 27-30) (2019-05-12)

Parapijos klebono mons. V.Grigaravičiaus  homilija

 

Mieli tikintieji, šiandien po Džiaugsmo sekmadienio švenčiame Gerojo Ganytojo sekmadienį. Bažnyčia kviečia melstis už dvasininkus ir naujus pašaukimus į dvasinį luomą. Kiekvienas pašaukimas yra Dievo dovana, ir kaip kiekviena iš Dievo gauta dovana, ji yra perduodama iš kartos į kartą per daugybę tarpininkų - Bažnyčios ganytojų, kurie savo tarnyste, savo pavyzdžiu tiesiogiai atsakingi už pašaukimų į kunigystę ugdymą arba per eilinius tikinčiuosius, kurie nuoširdžiai meldžiasi, kad Bažnyčia nepristigtų ganytojų.

Gerojo Ganytojo paveikslas kilo iš Senojo Testamento. Ypač primena žydų tautos išėjimo laikus iš Egipto. 40 metų dieviškojo Ganytojo vedama ji klaidžiojo dykumoje. Pažadėtoje žemėje Viešpaties tautą ganyti buvo pavesta karaliams. Deja, Ezekielio knygoje Viešpats priekaištauja Izraelio ganytojams dėl jų nusikaltimų, dėl to, kad jie blogai prižiūrėjo jiems pavestą kaimenę, leido jai išsisklaidyti. Todėl Viešpats paskelbė: „Štai! Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu“(Ez 34, 11). Pranašas Izaijas būsimąjį Mesiją nusako taip pat gerojo ganytojo įvaizdžiu: „Ganys kaip piemuo jis savo kaimenę, savomis rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles“(Iz 40, 11).

Būtent, Jėzuje Kristuje išsipildo šis ganytojo paveikslas. Visi evangelistai atskleidžia Jėzaus kaip Gerojo Ganytojo bruožus. Evangelijoje pagal Joną tam paskirtas dešimtasis skyrius, kurio pradžioje Jėzus pirmiausia primena svarbiausius avių ganytojo bruožus. „Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda“(Jn 10, 3b). Ganytojas eina priekyje, „o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“(Jn 10, 4). Palestinoje dažniausiai avis augindavo dėl vilnos ir pieno. Todėl jos ilgus metus būdavo kartu su piemeniu, kuris pamažu pažindavo kiekvienos avies būdą. Nakčiai visos avys buvo suvaromos į vieną gardą, o ryte atėjęs piemuo atidaro duris ir šaukia. Iškart jo avys, ir vien tik savosios, spraudžiasi ir išeina paskui. Nei viena nepatekdavo į svetimą bandą: „Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta jo balso“(Jn 10, 5), - girdėjome Jėzaus žodžius.

Toliau Jėzus kalba apie save kaip apie Gerąjį Ganytoją: „Aš – Gerasis Ganytojas: aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane“(Jn 10, 14). Šio sekmadienio trumputė Evangelijos pagal Joną ištrauka užbaigia Jėzaus kalbą apie save, kaip apie Gerąjį Ganytoją. Pirmiausia Jis kalba apie tai, jog pažįsta kiekvieną iš mūsų, žino mūsų ydas, problemas, mato mūsų žaizdas ir nenustoja mus mylėjęs.

Atkreipkime dėmesį į Jėzaus žodžius: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane“(Jn 10, 27). Paklauskime kiekvienas savęs: ar aš pažįstu Jėzų kaip Gerąjį Ganytoją? Ar pažįstu Jo balsą, kalbantį į mano širdį? Kai problemos užgriūva, kai atrodo, jog nebėra jokios išeities, ar aš skubu pas Jį, ar pas kokį ekstrasensą, burtininką, ar dar ką nors?! Antra, Jis kalba apie savo ištikimybę ir pasiaukojimą: „Aš joms (savo avims) duodu amžinąjį gyvenimą: jos nežus per amžius ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“(Jn 10, 28).

Tai Jis įrodė, atiduodamas gyvybę už savo avis, tai yra už mus. Ir jeigu mes apsisprendžiame būti su prisikėlusiu Kristumi tuomet, kaip apaštalas Paulius tvirtina, niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės: „nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai“ (Rom 8,38–39).

Pagaliau, Jėzus pažada savąsias avis perduoti į mylinčio Tėvo rankas: „ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos(Jn 10, 29b). Tos avys - akivaizdu esame mes. Mes esame Jėzaus ganomos avys, kurios su pasitikėjimu sekame Jį vardan savo ir visų mūsų ateities, tiek čia šiame gyvenimo kelyje, tiek amžinybėje.

Antrajame skaitinyje apaštalas Jonas regi triumfuojančią Bažnyčią, kuri garbina Dievą ir Avinėlį po didžio išbandymo. Išrinktųjų minia yra didžiulė, nesuskaičiuojama, sudaryta „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.(...). Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė (...). Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą juos ganys(...) ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 9. 16-17). Taigi regėjime Kristus – Avinėlis vaizduojamas tarp savo išrinktųjų kaip rūpestingas ganytojas.

Mielieji, mes visi esame pašaukti tapti nariais tos milžiniškos, nesuskaitomos minios stovėti priešais sostą ir Avinėlį. Tačiau turime rūpintis ne tik savo laiminga ateitimi, bet ir tais, ypač jaunais, kurie užaugo nepažinę Kristaus, nepatyrę Jo meilės. Su džiaugsmu artinkimės prie Viešpaties puotos stalo ir dėkokime, trumpa malda: „Viešpatie, aš visiškai ir pilnai atsiduodu į Tavo mylinčias rankas bei pavedu Tau visus, kurie alksta Tavo meilės, bet dar nedrįsta artintis prie Tavo sosto. Tu esi visos žmonijos ir asmeniškai mano Gerasis Ganytojas! Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015