Mieli broliai ir seserys Kristuje, nuo Velykų mus lydi Evangelija pagal Joną, kuri laipsniškai atskleidžia, kaip Jėzaus prisikėlimas pradeda naują erą žmonijos istorijoje. Šio sekmadienio visi trys skaitiniai, savaip parodo tą naujumą. Ištrauka iš Apaštalų darbų pasakoja apie pirmosios Pauliaus misijų kelionės pabaigą ir apie daugybės pagonių įsijungimą į Bažnyčią. Taip Dievo tauta įgyja naują veidą.

Ištrauka iš Apreiškimo knygos pasakoja apie naują dangų ir naują žemę, nes velykinė nužudytojo Avinėlio pergalė baigiasi senojo nuodėmingo pasaulio pražūtimi. Iš dangaus nužengia naujoji Jeruzalė, kuri yra Dievo buveinė tarp žmonių. Evangelijoje Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais, kalba apie išdavystę ir greitą išsiskyrimą: „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis“(Jn 13, 33a), - girdėjome Jį sakant. Toliau Jis tęsė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau“(Jn 13, 34). Vargu, ar mokiniams buvo suprantamas šis Jėzaus pasakymas. Juk meilės įsakymas žinomas net nuo pasaulio sukūrimo pradžios? Argi Dievas, sakydamas: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2,18) ir sukūręs vyrui moterį, ne pasėjo tarpusavio meilės daigų? Iš meilės „žmogus (...) glausis prie savo moters ir bus du viename kūne“ (Pr 2,24), - skaitome Pradžios knygoje.

Argi Giesmių Giesmėje, Dovydo psalmėse neapdainuota tarpusavio meilė, kuri yra bendravimo raištis? Tai kame gi yra naujumas Jėzaus pasakyme „duodu naują įsakymą“? Visų pirma, Kristus teigė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35), taip nurodydamas krikščionio skiriamąjį ženklą. Meilė tampa svarbiausiuoju krikščionio požymiu. Antra, Jėzus kviečia mylėti taip, kaip Jis mylėjo, vadinasi mylėti besąlygiškai, pasiaukojančiai, nelaukiant atlygio, padėkos. Be to, Jis kvietė: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, laiminkite tuos, kurie jus prakeikia, melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6,27-28). Jis pirmas visu savo gyvenimu rodė meilę tiek teisiajam, tiek nusidėjėliui, net mirdamas ant kryžiaus Jis meldė savo kankintojams atleidimo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34).

Pirmieji mokiniai apdovanoti Šventąja Dvasia, įtikėję, drąsiai skelbė Jėzaus prisikėlimą. Patyrę kankinystę, jie karštai meldėsi už savo priešus, žudikus. Kas šiandien trukdo krikščioniui gyventi meilėje, džiaugsme ir santarvėje? Kodėl dažnai išgirsti, kad krikščionys liūdni, pikti ir dažnai nelaimingi žmones? Tai žmogaus puikybė, pavydas, egoizmas, veidmainystė, siekis pirmauti ir kiti žmogaus prigimtyje slypintys juodžiausieji jausmai, neleidžia nutiesti meilės tiltus tarp žmonių širdžių.

Jėzus duodamas įsakymą mylėti taip, kaip Jis mylėjo, nurodo į tai, jog turime mylėti ne tik tuos, kuriuos lengva mylėti, ne tik tuos, kurie mus myli, bet ir tuos, kurie mums nemalonūs, atstumiantys, ypač vargšai, gyvenimo sužeisti, nelaimingi, netgi priešiškai nusiteikę.

Kartą Motina Teresė su savo seserimis lankė skurdžiausius Kalkutos miesto kampelius. Staiga griovyje buvo pastebėtas žmogaus liekanų siluetas. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad dar esama gyvybės, nors žmogus buvo visas purve ir jo drabužis buvo tik purvinas ir skylėtas maišas. Musių spiečius jau suko ratus virš šio nelaimėlio kūno. Čia pat Motina Teresė pakėlė jį iš purvino griovio, apiprausė, švelniai prakalbino ir paguldė į savo neštuvus. Pro šalį ėjo vienas praeivis ir pamatęs šią sceną sušuko: „Aš net ir už milijoną dolerių to nedaryčiau!“.

Motinos Teresės atsakymas į tai buvo betarpiškas: „Ir aš to nedaryčiau už jokius pinigus!“ Puikus atsakymas ir gražus pavyzdys, tik deja, kiek atrastume savo artimoje aplinkoje tokių Motinų Teresių?! Iš tiesų, meilės įsakymą iki galo įvykdyti gali tik tas, kuris gyvena glaudžiame ryšyje su Dievu, kuris Jį myli taip, kaip vaikas myli savo motiną ir tėvą. Šv. Jonas Avilietis savo Traktate apie Dievo meilę rašo: „Pagrindinė priežastis, dėl kurios mūsų širdis myli Dievą, yra jo meilė mums. Ji labiau už bet ką kita įkvėpia mūsų širdis mylėti.“

Toliau jis rašo, kad meilės įsakymas – tai ne tik įsakymas, bet pirmiausia dovana. Mielieji, jei priimsime šią dovaną ir leisime jai išsiskleisti mūsų širdyje, tai sugebėsime mylėti panašiai kaip Dievas mus myli: ir tuos, kurie to neverti. Melskimės vieni už kitus ir už mūsų bendruomenę, kad joje klestėtų meilė ir tarpusavio pagalba. Tik taip meilės įstatymas tikrai tampa nauju, ir negęsta viltis, kad Dievas per savo išpažinėjus visa padarys nauja. Amen.