Mieli broliai ir seserys Kristuje, praėjusį sekmadienį, šventėme Šventosios Dvasios išliejimą ant apaštalų ir Bažnyčios misijos pradžią. Tą dieną taip pat buvo apreikšta Švenčiausioji Trejybė, kaip Jėzus tai buvo paskelbęs ir kaip Evangelija mums ką tik priminė:  „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13).

Atsiųsdamas Šventąją Dvasią, Dievas mums savotiškai apreiškė, ir dar šiandien apreiškia, kad Jis yra vienas Dievas trijuose asmenyse. Švenčiausioji Trejybė yra pats giliausias ir turtingiausias slėpinys. Mes niekuomet nebūtume šio slėpinio pažinę, jei jis mums nebūtų apreikštas. Šios dienos visi trys Šv. Rašto skaitiniai atskleidžia skirtingus šio slėpinio apreiškimo etapus. Pirmajame skaitinyje apmąstomas Tėvas, kaip visko šaltinis ir pradžia. Pagal savo planą Jis išlieja meilę kūriniams, gebantiems Jį pažinti ir mylėti. Dievo Išmintis kalba: „Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje (...). Prieš amžius buvau sukurta”(Pt 8, 22-23).

Taigi prieš pasaulio sukūrimą greta Dievo yra slėpininga tikrovė - Išmintis, bylojanti apie Dievą, kalbanti su Dievu ir dalyvaujanti kūrimo darbe. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius laiške romiečiams primena, jog žmogus per nuodėmę prarado draugystę su Dievu, tačiau „nuteisinti tikėjimu gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.(...). Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“(Rom 5, 1.5).

Pagaliau, Evangelija atveria galutinį Švč. Trejybės apreiškimo etapą, Bažnyčios laiką, kuriame išryškėja Šventosios Dvasios buvimas. Jėzus mokiniams kalbėjo: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia (...), ji nekalbės iš savęs“(Jn 16, 13). „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano(...). Ji (Šventoji Dvasia) ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“(Jn 16, 15).

Mielieji, nors girdėtuose skaitiniuose pasirodo tai vienas, tai kitas iš trijų dieviškųjų Asmenų, svarbu suprasti, jog jie visi drauge veikia tuo pat metu. Mokymas apie Trejybę atskleidžia mums vidinį Dievo gyvenimą – glaudžią meilę ir bendrystę, nuolat vienijančią Tėvą, Sūnų ir Dvasią. Katalikų Bažnyčios Katekizme skaitome: „Švenčiausios Trejybės paslaptis yra centrinė krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tai ji yra visų kitų tikėjimo paslapčių šaltinis, jas visas nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa „tikėjimo tiesų hierarchijoje“ (KBK, 234).

Nors Švenčiausioji Trejybė yra vienas Dievas trijuose asmenyse, bet kiekvienas asmuo skirtingai veikia pasaulyje. Dievas Tėvas viską sukūrė, Jo galios dėka regime nuostabų šį pasaulį, Jo dėka ateiname į šį pasaulį, Jo dėka kuriame, puoselėjame ir gražiname šį pasaulį. Dievas Sūnus – Jėzus Kristus, tai Žodis tapęs Kūnu, apreiškęs pasauliui Dievą kaip mylintį, gailestingąjį Tėvą. Jėzuje Kristuje mes tampame panašūs į Dievą, tampame Jo įvaikiais.

Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai (...). Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“ (Rom 8,14.17). Dievas – Šventoji Dvasia, yra Jėzaus pažado išsipildymas. Tai Globėjas, kurį pažadėjo Jėzus atsiųsti. Šventoji Dvasia pataria ir moko pažinti mumyse gyvenantį Jėzų, parodo kelią į Dangaus karalystę, į Tėvo namus. Per Šventąją Dvasią mes geriau pažįstame Jėzų, labiau pasitikime Juo ir leidžiamės Jo vedami bei mokomi.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, kaskart darydami kryžiaus ženklą – Vardan Dievo: Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios - mes išpažįstame esminį krikščionių tikėjimo slėpinį: mūsų Dievas yra vienas, bet trejybėje, trys dieviškieji Asmenys viename Dieve. Ir šią bendrystę suvienija ne kas kita, kaip meilė. Iš meilės Dievas Tėvas niekada mūsų neapleidžia, iš meilės Dievo Sūnus – Jėzus Kristus mus išgelbėjo, iš meilės Šventoji Dvasia apsigyveno mumyse ir skatina mus tobulėti bei būti panašiais į Jėzų. Amen.