Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien švenčiame Devintines – Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo šventę. Šią šventę į Katalikų Bažnyčios liturgiją 1264 metais įvedė popiežius Urbonas IV.

Ši šventė neatskiriamai siejasi su Didžiuoju Ketvirtadieniu, kada mūsų Išganytojas Paskutinės Vakarienės metu įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą. Kai Jėzus pirmą kartą paskelbė: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus.(...), jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 56), net mokiniams šis pažadas atrodė toks neįtikėtinas ir šiurpus, kad nuo tada daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo. Manau šie žodžiai baugiai skamba ir šiandieniniam žmogui, jeigu tik į juos gerai įsiklausai. Įsivaizduokite – valgyti žmogaus kūną ir gerti jo kraują! Ir vis dėl to, kiekvieną kartą dalyvaudami Eucharistijoje tai darome!

Popiežius Pranciškus komentuodamas šią Jono Evangelijos vietą, kalbėjo: „Gyvoji duona yra Eucharistijos simbolis (...). Ar tai tik įvaizdis, kalbėjimo būdas, ar nuoroda į kažką tikra? Kad atsakytume į šį klausimą, turime įsižiūrėti, kas vyksta Jėzaus širdyje, kai jis laužo duoną išalkusiai miniai. Žinodamas, kad turės mirti už mus, Jėzus tapatinasi su šia laužoma ir dalijama duona, kuri jam tampa jo laukiančios Aukos simboliu.“

Toliau Šventasis Tėvas aiškina: „Kulminacija įvyksta Paskutinės Vakarienės metu, kai duona ir vynas iš tiesų tampa Jo Kūnu ir Krauju. Jėzus mums palieka Eucharistiją, kad mes galėtume tapti viena su Juo. Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“ „Pasilikti“ reiškia Jėzaus buvimą mumyse ir mūsų buvimą jame. Komunija yra supanašėjimas: Jį valgydami, tampame kaip Jis. Tačiau tam reikia mūsų „taip“, mūsų ištikimo tikėjimo.“

Popiežius pabrėžia, jog „Eucharistija yra pats Jėzus, kuris visiškai atiduoda save mums. Jeigu su tikėjimu maitinamės Juo ir per eucharistinę Komuniją gyvename Jame, tai perkeičia mūsų gyvenimą, paverčia jį dovana Dievui ir broliams. Valgyti šią „Gyvybės duoną“ reiškia supanašėti su Kristaus širdimi, jo pasirinkimais, mintimis, elgesiu. Pasak popiežiaus, tai reiškia tapti taikos, atleidimo, susitaikymo žmonėmis. Gyvendami tikroje bendrystėje su Jėzumi šioje žemėje pereiname iš mirties į gyvenimą.“(Pop. Pranciškus, 2015, 08 16).

Šv. Pranciškus Asyžietis įkvėptas tuo, kad čia, žemėje, Dievo Sūnų įmanoma matyti tik per Jo Kūną ir Kraują, kurį tik kunigai gali perkeisti ir teikti, rašė: „Jei Švč. Mergelę Mariją, nešiojusią Kristų savo įsčiose, dera garbinti; jei Šv. Jonas Krikštytojas virpėjo iš džiaugsmo ir nedrįso netgi paliesti mūsų Viešpaties šventos galvos; jei kapas, kuriame Kristus buvo paguldytas tik trumpam, taip gerbiamas, – koks turi būti šventas, teisus ir vertas tas, kuris ima į savo rankas, priima į savo burną ir širdį ir siūlo kitiems priimti ne Kristų, pasmerktą mirti, bet Kristų, dabar gyvenantį amžinoje garbėje, Kristų, į kurį "geidžia pažvelgti net angelai"? Mano broliai, saugokite savo kunigiškąjį kilnumą ir būkite šventi, nes pats Dievas yra šventas.

Kadangi dėl šio slėpinio Viešpats Dievas jus pagerbė labiau už visus kitus žmones, jūs savo ruožtu turite pralenkti visus kitus, teikdami jam meilę, garbę ir pagarbą. Būtų labai liūdna, apgailėtina ir žalinga, jei jūs, esantys taip arti Dievo, vis dėlto labiau rūpintumėtės kuo nors kitu pasaulyje, kad ir kas tai būtų. Tegu žmonija virpa, tegu visas pasaulis dreba, tegu dangūs džiūgauja, kai Kristus, gyvasis Dievo Sūnus, yra ant altoriaus, pakeltas kunigo rankose. O puikios ir nuostabios maloningumo viršūnės! Koks kilnus nuolankumas, koks nuolankus kilnumas, kad pasaulio Viešpats, Dievo Sūnus, nusižemina ir pasislepia po neišvaizdžiu duonos pavidalu dėl mūsų išganymo!

Mieli broliai, apmąstykite šį dieviškąjį nuolankumą ir atverkite savo širdis Dievui. Jūs taip pat turite nusižeminti, kad jis galėtų išaukštinti jus. Nelaikykite nieko, kas jums priklauso, savo nuosavybe, kad galėtumėte būti visiškai užvaldyti to, kuris visiškai atsidavė jums” (Pranciškonų šaltiniai, Nr. 220).

Mielieji, dangiškasis Tėvas iš begalinės meilės mums, žmonėms, atsiuntė savo Vienatinį Sūnų, kad mes per Jį, su Juo ir Jame turėtume apsčiai gyvenimo, todėl su meile, su didžiausiu nuolankumu priimkime Švenčiausiąjį Sakramentą – Tikrąjį Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują. Kaip sakė palaimintasis Jonas Paulius II – Nebijokite! Tik šis kelias veda į Tėvo namus. Amen.