Mieli tikintieji, įsibėgėjus vasarai šio sekmadienio Evangelija aiškiai kalba apie pašaukimo iššūkius šių dienų Bažnyčiai: kiekvienas Kristaus sekėjas yra įpareigojamas skelbti Dievo Karalystę žemėje žodžiu, darbu ir gyvenimo pavyzdžiu. Iš Evangelijoje sužinome, kad Jėzus turėjo ne vien dvylika mokinių – jų buvo žymiai daugiau. Evangelijoje nurodomas ir skaičius – septyniasdešimt du.Kas buvo tie 72 mokiniai? Mums nežinomi jų vardai. Tačiau, kita vertus, jais galime būti mes. Mes esame tie septyniasdešimt du mokiniai, jei turime tam tikrą misiją, kurią nuoširdžiai atliekame gyvenime ir Bažnyčioje.

Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje misijoje“(KBK, Nr. 863). Siųsdamas mokinius, Jėzus įspėja, kad jų misija nėra lengva, juos tyko pavojai. Evangelijoje girdėjome: „Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų“(Lk 10, 3). Jėzus siunčia po du, panašiai kaip siuntė Dvylika. Dviese ne tik lengviau susidoroti su užduotimi, nugalėti pavojus kelyje, bet siuntimo po du prasmė išryškėja žvelgiant į Įstatymą: įvykiui autentiškai paliudyti buvo būtini bent du liudytojai (žr. Įst. 19, 15).

Siųsdamas mokinius, Jėzus nurodo: „Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite“(Lk101, 4). Mokiniai turi pasikliauti tik vienu Dievu. Vienintelė jų nešama nuo Jėzaus žinia yra Ramybės ir Dievo karalystės artumo skelbimas. Mielieji, mes vykdydami Bažnyčios misiją, dažnai apsiginkluojame žiniomis, moderniausiomis priemonėmis ir išmaniausiomis technologijomis. Tuo tarpu pirmieji mokiniai, pasiųsti Jėzaus, išeina į kelią tuščiomis rankomis, net be piniginių, krepšių ir autuvų. Tačiau kokia sėkmė juos lydi! Iš misijų sugrįžę mokiniai džiugėsi: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“ (Lk 10, 17).

Mes dažnai tiek daug darome, veikiame, o laukiamo rezultato kaip nėra, taip nėra. Kodėl? Jei giliau pažvelgsime ir išanalizuosime savo veiklą, tada savo didžiai nuostabai galim suprasti, jog viską, ką darome ir veikiame, yra savanaudiška – tik dėl savo vardo, garbės ir naudos, o ne dėl Jėzaus ir Dangaus karalystės. Nors septyniasdešimt du mokiniai iš misijos grįžo pakilia nuotaika, Jėzus juos perspėja per daug nesusižavėti išoriniais ženklais, atliktais darbais, bet verčiau kreipti vidinį žvilgsnį į tai, kas akimis nėra matoma: „Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20), - įspėja mokinius Jėzus. Tai įspėjimas ir mums, kad per daug nesididžiuotume ir nesigirtume savo nuveiktais darbais.

Atkreipkime dėmesį, kad prieš konkrečią veiklą, pirmiau eina malda: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10, 2). Kodėl reikėtų prašyti Dievą siųsti daugiau darbininkų? Visų pirma Jėzus nori įtraukti mus į savo darbą, nes esame „Dievo bendradarbiai“ (2Kor 6, 1). Antra, malda jau yra apaštalavimas bei ji apsaugo nuo aklo aktyvumo. Jėzus siuntė mokinius į visus miestus ir kaimus, į kuriuos vėliau Jis pats ketino vykti, todėl mokinių pasiuntinybė yra susijusi su kelio paruošimu Jėzaus atėjimui. Taigi, ką turi įsidėmėti tas, kas siekia būti Viešpaties mokiniu ir Jo siųstuoju?

Pirmiausia, krikščionys negali būti vilkai tarp vilkų. Ne jėga ir smurtu kuriama Dievo Karalystė, bet savęs aukojimu, meile visiems žmonėms, net ir priešams. Jėzus pasaulį nugalėjo ne ginklais, o kryžiaus, kuris yra tikrasis pergalės garantas, galia. Taigi, kiekvienas krikščionis turi būti pasirengęs kančiai ir kankinystei, kad pasaulyje triumfuotų gėris, meilė, taika. Tai būtina sąlyga, kad gebėtume tarti įžengę į kiekvienus namus: „Ramybė šiems namams!“ (Lk 10, 5).

Antra, Gerąją naujiną turime skelbti ne barimais, ne įsakinėjimais, ne nurodinėjimais, ne nusiskundimais. Jeigu mes ateiname Viešpaties vardu, privalome ateiti su taika– paties su savimi ir su Dievu. Jėzaus mokiniai yra taikos nešėjai, nes Jėzaus mokslas skelbia gailestingumą ir atlaidumą. Trečia, Jėzaus mokslo skelbėjas turi būti kantrus, nesiekti turtų, netrokšti žemiškos valdžios. Evangelijos skelbimo būtinumas verčia nesirūpinti materialiniais dalykais. Ketvirtoji, viena svarbiausioji ir sunkiausioji sąlyga, kad mumis patikėtų, turime gyventi tuo, ką skelbiame!

Mieli broliai ir sesės Kristuje, visada pasilikime Jėzuje, kasdien priimkime savo pašaukimą liudyti Jo Evangeliją. Atsiminkime, kad mums duota galia ir valdžia padėti Jėzui vesti sielas į dangų.Amen.