![]() |
|||||||||
|
![]() |
||||||||
- Šventadienio mintys
XXII eilinis sekmadienis, C ( Lk 14,1. 714)(2019-09-01)Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija
Svečiams Jėzus sakė: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje(...), verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius“(Lk 14, 8.10). Mokydamas svečius neskubėti į „pirmąsias vietas“, Jėzus nepasakė nieko naujo. Toks žmonių elgesys įprastas, tiek Kristaus laikais, tiek ir mūsų dienomis. Per anksti užėmus pirmąsias vietas, gali tekti jas užleisti kitam, garbingesniam svečiui. Tačiau Jėzus neturėjo tikslo mokyti gerų manierų ar mandagumo. Iš šios praktiškos mandagumo taisyklės jis daro išvadą, kurioje slypi gili prasmė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“(Lk 14, 11). Taigi Jėzus turi progos išpuikėliams, savimi patenkintiems susirinkusiems svečiams pakalbėti apie nuolankumą. Jei pastebėjote mūsų lietuvaičių elgesį, kai esame pakviesti į svečius, tai mes, priešingai, nesėdame į garbingą vietą, tyčia renkamės prastesnę, šeimininkui net reikia primygtinai raginti, kad persėstume. Tačiau tai, mielieji, ne nuolankumas, o tik tokia mada. Kad nuolankumo mums gerokai trūksta, išryškėja kitomis progomis, per mūsų tuščias ambicijas, užsispyrimą, nenorą pripažinti kito pranašumą ir kita. Nors Jėzus sako: „kas save žemina, bus išaukštintas”, tai nereiškia, jog reikia dirbtinai žemintis. Nusižeminimas reikalauja ne vaikščioti nuleidus galvas, bet būti pasirengusiems tarnauti. Šia prasme pats Kristaus įsikūnijimas yra kilniausias nuolankumo pavyzdys. Juk Kristus nužengė iš dangaus ne viešpatauti, o tarnauti. Labai dažnai ir nusvirusioje galvoje slepiasi šėtoniška puikybė. Nuolankus žmogus ne vien žodžiais, bet ir visu gyvenimu pripažįsta, kad jis yra ne kas kita, kaip viską turintis iš Dievo kūrinys. Šv. Rašte aptinkame daug pamokančių nuolankumo pavyzdžių. Priminsiu tik keletą jų. Pirmiausia tikro nuolankumo ir nusižeminimo pavyzdį parodė pats Jėzus Kristus. Jis nuolankiai paklūsta savo Tėvo valiai, palieka dangiškąją buveinę, tampa žmogumi ir priima tarno išvaizdą. Pasak Pauliaus: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Karalius Dovydas Viešpačiui išpažįsta: „Mano amžius yra tau kaip niekas” (Ps 38, 6). Panašiai prieš Dievą nusižemina ir Jonas Krikštytojas: „Aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio” (Mk 1, 7). Apaštalas Paulius prisipažįsta esąs nusidėjėlis: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš” (Tim 1, 15). Kaip pastebim tikrasis nusižeminimas labai glaudžiai siejasi su savo vertės suvokimu. Žmogus, pažinęs save, suvokęs savo jėgų ir gebėjimų ribas, silpnybes ir ydas, yra kuklus. Jis moka vertinti savo artimą, neskuba piktintis dėl jo silpnybių ar ydų. Mums visiems reikia gerai atsiminti Viešpaties pasakytus žodžius: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies!“ (Mt 6, 46). Antra palyginimo dalis skirta vaišių šeimininkui: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais savo ruožtu jie nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“(Lk14, 12- 14). Manau kiekvienas perskaitęs šią ištrauką, mintyse mažiausiai nustebs, jei nepasipiktins. Juk šiandien prie pietų stalo kviečiame tuos žmones, kuriuos norime pagerbti, tuos, kurie mums brangūs, o kartais ir tuos, iš kurių kažko tikimės. O kaip su tais, kurie yra mums nemieli ir iš jų nebus jokios naudos, net mielo šilto bendravimo? Nežinau, ar mūsų tarpe atsiras bent vienas įvykdęs šį Jėzaus kvietimą. Tačiau mes puikiai pažįstame šventąją Motiną Teresę, kuri realizavo šį Jėzaus pasiūlymą su savo vargingiausiais ir skurdžiausiais žmonėmis arba pirmąjį Arkos įkūrėją Žaną Vanję (Jaen Vanier) išdrįsusį sėdėti su protiškai neįgaliaisiais žmonėmis. Aišku galima sakyti jie buvo didūs žmonės ir ši pareiga tarsi jiems buvo būtinybė. O gal atvirkščiai, visas jų didumas prasidėjo nuo to, kad jie atsisėdo prie vieno stalo su vargšais, paliegėliais ir visų atstumtaisiais? Gal šitie vargšai juos padarė dideliais žmonėmis? Iš to išeitų, kad žmogaus didingumas priklauso nuo gebėjimo pasilenkti prie mažiausiųjų. Ir Jėzaus didybė pasireiškė tuo, kad Jis visada pasilenkė prie mažiausiųjų. Šiandien atrastume ir Lietuvoje žmonių, kurie nuoširdžiai rūpinasi apleistais, vienišais, žmogiškąjį orumą praradusiais žmonėmis. Mielieji, Jėzus nepaliauja mus kviesti į puotą Dangaus karalystėje, tačiau norint į ją patekti reikia pakeisti savo požiūrį, nes ten galioja nauji prioritetai ir kitos vertybės, nukreiptos į vidinį persikeitimą ir naują gyvenimo būdą. Amen. |
|||||||||
|