Mieli tikintieji, įdomu, kiek iš čia atėjusiųjų švęsti Eucharistijos, laikote save nusidėjėliais? Anot apaštalo Jono: „Jei sakome, kad neturime nuodėmės, - klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos“(1 Jn 1, 8). Popiežius Pranciškus šių metų balandžio mėnesio vienoje katechezėje kalbėjo: „Pavojingiausias kiekvieno krikščionio nusistatymas yra išdidumas. Su tokiu nusistatymu prieš Dievą stojantis žmogus įsitikinęs, kad jam viskas gerai. Kaip fariziejus iš palyginimo, kuris šventykloje esą meldžiasi, tačiau iš tikrųjų Dievo akivaizdoje šlovina save. Tie, kurie jaučiasi esantys tobuli ir kritikuoja kitus, yra išdidūs. Niekas nėra tobulas“.

Popiežius kalbėjo ir apie krikščionių išpuikimą: „Yra nuodėmių, kurios matomos, o kitos – paslėptos, vienos baisios, sukeliančios atgarsį, o kitos paslėptos širdyje, kurių net nepastebime. Iš jų pati baisiausia yra puikybė – puikybė verčia įsivaizduoti, kad esame geresni už kitus ir panašūs į Dievą. Tačiau Dievo akivaizdoje visi esame nusidėjėliai, visi turime pagrindo „muštis į krūtinę“ taip, kaip muitininkas šventykloje.(...). Jei nori sau meluoti, sakyk, kad esi be nuodėmės. Deja, šitaip tik apgaudinėji save“, – kalbėjo Pranciškus (Pop. Pranciškus, 2019 04 19).

Kyla klausimas, kodėl Jėzus taip mylėjo nusidėjėlius. Evangelijoje girdėjome: „Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo““(Lk 15, 1-2). Ir tai ne vienintelė vieta, kur Jėzui priekaištaujama dėl Jo bendrystės su nusidėjėliais, Mato Evangelijoje Jėzus į panašius priekaištus atsako: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. (...)

Aš ir atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“(Mt 9, 12-13). Bet kas buvo tie nusidėjėliai, kokiai žmonių kategorijai šis žodis buvo taikomas? Galbūt manote, kad nusidėjėliais buvo laikomi tie, kurie sąmoningai nesilaikė įstatymų, kitais žodžiais tariant, buvo nusikaltėliai, kriminalistai. Iš tiesų taip nebuvo. Fariziejai turėjo savo įstatymo sampratą ir laikė nusidėjėliais visus, kurie nepritarė jų griežtam įstatymo aiškinimui.

Pagaliau nusidėjėliai jiems buvo visi tie, kurie nesekė jų tradicijomis ir paliepimais. Todėl būtų neteisinga manyti, jog Jėzus atidarytų dangaus vartus užkietėjusiems ir neatgailaujantiems nusikaltėliams arba sakytų, kad nusidėjėlių iš viso nėra. Jėzus pasipriešino tiems žydams, kurie save laikė išskirtiniais Izraelyje, o kitus savo tautiečius arba kitataučius – netinkamais Dievo malonės. Jėzus neneigia nuodėmės ir nusidėjėlių egzistavimo. Dar daugiau, jis daug griežtesnis. Jei fariziejai ir Rašto aiškintojai smerkė patį svetimavimo faktą, tai Jėzus smerkia netgi svetimavimo troškimą; jei įstatymas ragino nežudyti, tai Jėzus mokė, kad negalima net žodžiais įžeidinėti savo artimo.

Šiandien Jėzus, atsakydamas į priekaištus ir kaltinimus, papasakojo tris palyginimus apie Dievo gailestingumą: paklydusios avelės, pamestos drachmos ir sūnaus palaidūno. Pirmasis palyginimas apie paklydusią avelę baigiasi žodžiais: „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 4-7). Antrasis palyginimas apie pamestą drachmą baigiasi žodžiais: „Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio”. Taip Jėzus norėjo parodyti, kad Dievui brangus kiekvienas pasiklydęs, pasimatęs, atitolęs nuo Dievo nusidėjėlis.

Dievo meilė viršija mūsų silpnybes ir nuodėmes. Jėzus įsikūnijo dėl nusidėjėlių. Jis tapo žmogumi dėl mūsų. Jono Evangelijoje skaitome: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“(Jn3, 17). Ir apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“(Rom 5,8).

„Tebebuvome nusidėjėliai“, - sako apaštalas Paulius ir negalim tvirtinti, kad „jeigu aš – tinkintis, vadinasi, esu geras“. Būtent šitaip save suvokia didelė dalis tikinčiųjų. Tačiau tikrai ne taip apie save manė šventieji. Istorija byloja, kad daugelis šventųjų išgyveno savo „juodą naktį“ ir tik pasitikėjimas Dievo gailestingumu, nuoširdi atgaila padėjo nugalėti visas kliūtis kelyje į Dievo karalystę.

Mielieji, kiekvienas iš mūsų turi savo dalį atperkančioje Kristaus kryžiaus aukoje, nes mes visi prisidėjome prie Jo kančios, ir visiems mums Jis dovanojo išganymą. Šiandien Jėzus priminė mums Dievo gailestingumą, kartu kviečia ir mus būti gailestingais ir atlaidžiais kitiems. Amen.