Mieli broliai, sesės Kristuje, vakar pagerbėme visus žinomus ir nežinomus šventuosius ir prašėme Viešpatį Dievą, pasitikėdami Visų Šventųjų užtarimu, mums reikalingos pagalbos, mūsų kelionėje į paslaptingą, nežinomą amžinybę. Vakar nuoširdžiai prašėme Dievą, visiems Šventiesiems užtariant, sau, savo artimiesiems ir visai Dievo Bažnyčiai visų reikalingų išganymo malonių šiam laikinajam ir būsimajam amžinajam gyvenimui. O šiandien meldžiamės už visus mirusiuosius, kurių vėlės dar tebeatgailauja skaistykloje, kurie tebelaukia mūsų dvasinės pagalbos, kuriems gali padėti mūsų malda. Mielieji, šiandien, švenčiat šią šventę, kupiną rimties ir susikaupimo, norėčiau pakviesti jus pamąstysi apie tai, ką iš tikrųjų mums reiškia ši diena. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mes savo žvilgsnį pagrinde kreipiame į mirtį, nes su meile ir malda prisimename tuos, kurie pirma mūsų iškeliavo iš šio pasaulio.

Prisimename mylimus šeimos narius, draugus, kaimynus, gal pagalvojame ir apie tuos, kurie šiame gyvenime mums buvo nemieli, kažkuo įžeidė ar užgavo. Galbūt prisimename ir tuos, apie kuriuos žinome iš istorijos puslapių, kurie atidavė savo gyvybę už mūsų Tėvynės laisvę, už tai, kad šiandien galėtume laisvai išpažintį savo tikėjimą. Remdamiesi Jėzaus mokymu tikime, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi, nenutrūksta, o pasikeičia. Tikime, kad mūsų artimieji, ir visi mirusieji gyvena Dievo artumoje. Tuo pačiu mes išpažįstame, kad visi esame šiame pasaulyje laikinai, o tarp mirusių ir mūsų tėra tas skirtumas, kad jie pirma iškeliavo, o mes išeisime truputį vėliau. Mes turime viltį, jog iškeliausime į geresnį, teisingesnį pasaulį, kuriame negresia ligos ar nelaimės, kur nereikia bijoti prarasti brangų žmogų, kur nuo mūsų akių bus nušluostyta kiekviena ašara, kaip skaitome Apreiškimo knygoje: „ Jis (Dievas) nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau-praėjo”(Apr 21, 4).

Popiežius Pranciškus vienoje homilijoje kalbėjo: „Mirusiųjų minėjime slypi dvi prasmės. Viena – tai liūdesys. Kapinės yra liūdesio vieta. Jos mums primena mirusius artimuosius; byloja ir apie mūsų laukiančią mirtį. Tačiau į šią liūdną vietą mes atnešame gėlių, kurios yra vilties ženklas. Jos žada šventę, kuri mūsų laukia ne dabar, bet vėliau. Liūdesys susipina su viltimi. Ir tai mes dabar jaučiame šioje Mišių aukoje. Minime mūsų mirusiuosius, stovime jų palaidojimo vietoje ir kartu mus užlieja viltis. Viltis yra mūsų stiprybė, nes ir mums teks eiti mirusiųjų pėdomis. Visų mūsų laukia šis kelias. Anksčiau ar vėliau, bet visų. Su mažesniu ar didesniu skausmu, bet visų. Tačiau eisime šiuo keliu nešini vilties žiedais, matydami vilties giją, kuri driekiasi nuo čia iki anapus. Viltis neapgauna. Mūsų viltis – Prisikėlimas. Jėzus pirmasis ėjo šiuo keliu. Mes einamame tuo pačiu keliu, kuriuo jis prima mūsų ėjo. Jis mums atkėlė vartus. Jėzus savo Kryžiaus auka ir prisikėlimu mums atkėlė vilties vartus; atidarė duris, pro kurias įžengę kontempliuosime Dievą.“(Pop, Pranciškus, 2012 11 01), - taip kalbėjo Šventasis Tėvas.

Mielieji, ši šventė ir mūsų viltis turi prasmę tik tada, jei tikime, kad Jėzus prisikėlė ir todėl gyvenimas tęsiasi. Šventasis apaštalas Paulius savo laiške tesalonikiečiams ragina krikščionis neprarasti vilties. Jis rašo: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų“ (1Tes4, 13-15).

Reikia pabrėžti tai, kad jis kalba apie mirusiuosius ir mirštančiuosius kaip apie užmigusius bei užmiegančiuosius. Taip šventasis Paulius sušvelnina požiūrį į mirties slėpinį. Ši diena taip pat ragina mus giliau apmąstyti ir branginti gyvybės dovaną. Tai dovana, kurią reikia gerbti ir puoselėti dėkingumą už ją. Šiandien ne vienas su didžiu liūdesiu prisimename tuos, kurie dėl savo ar kitų neatsargumo tragiškai žuvo nelaimėse, avarijose. Negalime pamiršti ir tų, kurie dėl įvairiausių ligų prarado viltį ir pakėlė ranką prieš save.

Melskime Dievo Gailestingumo ne tik jiems, bet dar labiau melskime, kad kiekviena gyvybė būtų branginama. Šiandien pasaulyje dėl terorizmo žūsta vis daugiau žmonių, o dar daugiau gyvybių nutraukiama motinos įsčiose. Ne paslaptis ir tai, kad bandoma įteisinti eutanaziją, vadinamą „padėjimu nusižudyti“ ir taip palengvinti ligonių kančias bei artimųjų naštą. Šiandien pasimelskime už žmones, kurie tokiais būdais iškeliavo. Melskimės ir už tuos, kurie prisideda prie tokių gyvybės nutraukimo atvejų, kad atsivertę patirtų Dievo Gailestingumą ir ramybę. Melskimės ir už mūsų visuomenę, kad tikrai išmoktume branginti ir saugoti gyvybės dovaną. Amen.