Mieli broliai ir seserys Kristuje, prieš porą dienų mes šventėme Visų Šventųjų iškilmę, o šiandien ką tik girdėta Evangelija pagal Luką pasakoja apie nusidėjėliu laikomo muitininko Zachiejaus ir Jėzaus susitikimą. To išdavoje per vieną akimirką Zachiejus iš nusidėjėlio tapo šventuoju. Muitininkai, kaip ne kartą minėjome, tarnavo okupantams romėnams. Dėl to, žydai jų bijojo ir kartu giliai smerkė, laikydami juos išdavikais. Be to, rinkdami vyriausybės nustatytus mokesčius, muitininkai dažnai piktnaudžiaudavo - tam tikrą dalį rinkliavos pasilikdami sau. Štai kodėl jie buvo laikomi ne tik išdavikais, bet ir vagimis, tai yra nusidėjėliais. Apie juos šv. Jonas Auksaburnis yra pasakęs: „Klausiu jus broliai: kas galėtų būti blogiau už muitininką? Jis siekia savo naudos iš kitų žmonių vargo, jis pasinaudoja kitų žmonių darbo vaisiais ir stengiasi gauti pelno iš savo artimo nelaimių. Štai kodėl muitininko nuodėmė yra ypač rimta“.

Kadangi Evangelijoje akcentuojama, kad „Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis“ (Lk 19, 1), tai jis be abejo nusipelnė paminėtų priekaištų. Tačiau Zachiejus matomai jautėsi vienišas, nemylimas, nelaimingas. Jis galbūt jau seniai troško išeiti iš savo prabangaus kalėjimo, iš priklausomybės turtui, bet nežinojo kaip iš viso to išsivaduoti. Be abejo jis jau buvo girdėjęs apie Jėzų, žinojo, kad neseniai, Matas arba Levis, vienas iš jo pavaldinių Kafarnaumo muitinėje, viską paliko, kad sektų paskui Jėzų. Jis taip pat girdėjo, kad Jėzus nevengė sėsti prie vieno stalo su muitininkais ir kitais nusidėjėliais. Štai kodėl, Jėzui einant per Jerichą, Zachiejus nuolankiai pripažindamas savo silpnumą ir bejėgiškumą kovoti su savo silpnybėmis, nusprendė žūt būt pamatyti Jėzų. Per minią negalėdamas prasibrauti arčiau, jis „užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį“(Lk19, 5). Kai Jėzus atėjo iki šios vietos, staiga Jis sustojo. Kažkas Jį paragino: - tai Dievo Dvasia kalbėjo su Juo. Jis apsidairė aplink, o tada pažvelgė į medį ir taip pamatė Zachiejų. Jėzus jam šūktelėjo: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“(Lk 19, 5).

Tai žinoma papiktino tikinčiuosius žydus, kurie tikėjosi Jėzaus dėmesio ir pagarbos sau. Bet Zachiejus nesirūpino davatkiškumu, vėjo greitumu išlipo iš medžio, su džiaugsmu parsivedė Jėzų į savo namus ir suruošė vaišes. Dar daugiau, Zachejus žengė dar vieną žingsnį, siekdamas išsilaisvinti iš jį slėgusios naštos. Jis prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto aš atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas““(Lk 19, 8-9). Taip per vieną akimirką nusidėjėlis tapo šventuoju.

Kokią šiandien pamoką gavome iš šios istorijos su Zachiejumi? Manau svarbiausia tai, jog mūsų tikėjimas yra Dievo malonė. Jis pirmas žengia žingsnį link žmogaus, pirmas jį užkalbina. Jėzus mokiniams kalbėjo: „ Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau (...), kad ko tik prašytumėte tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“ (Jn 15, 16). Antra, mes neturime spręsti apie žmones pagal jų reputaciją arba pagrindinį darbą.

Zachiejaus istorija Evangelijoje pagal Luką pasakojama po palyginimo apie turtingą didiką, kuris laikėsi visų Dievo įsakymų. Vadinasi, žmonių akyse buvo geras jaunuolis. Tačiau, kai Jėzus liepia jam atlikti dar vieną darbą – viską parduoti ir išdalinti vargšams, to didikas nepasiryžo daryti. Taigi, didikas nors buvo laikomas geru, negalėjo užsiimti labdara. Tuo tarpu Zachiejus net Jėzaus neprašomas, pats ryžtingai nusprendė atlikti labdaros veiksmą. Evangelijos ištrauka baigiasi žodžiais: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (LK 19,10).

Taigi, istorija prasidėjo tuo, kad Zachiejus ieško Jėzaus, bet baigiasi mintimi, jog Jėzus ieškojo Zachiejaus. Tai trečia pamoka, ką turime įsidėmėti: „Rasti Dievą – tai būti surastam Dievo, kuris visą laiką mūsų ieškojo“. Ir pagaliau ketvirtoji pamoka – neleisti kitiems stoti mums skersai kelio pas Dievą. Zachiejui minia trukdo matyti Jėzų, netgi murma, kai Jėzus paprašė jo draugystės.

Taip gali atsitikti kiekvienam mūsų. Todėl stenkimės laikas nuo laiko pabūti vienumoje su Dievu, kad pokalbyje su Juo - maldoje atsigautume nuo pasaulio triukšmo. Mielieji, Kristuje visi mes esame gavę daugybę dvasinių palaiminimų ir dovanų, vienas jų – Šventosios Dvasios išsiliejimas mūsų širdyse. Tad melskimės, kad galėtume girdėti jos balsą ir vis labiau atsivertume jos vedimui link Dievo. Amen.