Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

I Advento sekmadienis, A (Mt 24, 37-41)(2019-12-01)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, šiandien pirmuoju Advento sekmadieniu pradedame ciklo A liturginius metus. Noriu priminti, kad liturginiai metai, - tai Kristaus gyvenimo slėpinių išgyvenimas. Kas treji metai keičiasi Šv. Rašto skaitinių ciklas, todėl turime A, B ir C liturginius metus.

Kiekvieni liturginiai metai prasideda Adventu. Žodis „adventas” reiškia atėjimą. Krikščionys laukia Ateinančiojo, Dievo pažadėtojo Išganytojo. Iš pradžių keturios Advento savaitės buvo pasirengimas Kalėdų – Kristaus Gimimo iškilmei. Jėzus Kristus atėjo pas žmones tapdamas vienu iš jų. Jis apreiškė savo šlovę per įvairius apsireiškimus, rodydamas įvairius ženklus, stebuklingai gydydamas žmones, išvaduodamas iš demonų apsėstuosius, netgi prikeldamas iš numirusiųjų. Jis prisiėmė pasaulio nuodėmę, ir žeminančia mirtimi ant kryžiaus išvadavo žmoniją iš amžinosios mirties. Mes tikime, kad vieną dieną Jis vėl ateis kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.

Todėl Advento liturgija paeiliui mini abu Viešpaties atėjimus, kartu pabrėždama, jog Kristus be paliovos ateina į pasaulį ir pasirodo žmonėms per gyvenimą ir liudijimą tų, kurie jį tiki. Advento laiku mums primenami abu įvykiai: buvęs – Dievo įsikūnijimas ir būsimas – galutinis susitikimas su Kristumi. Pirmasis atėjimas paženklintas nakties tyla, tik bandą sergintys piemenys, išgirdę Viešpaties angelo žinią: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“(Lk 2, 11), nuskubėjo į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko. Jie pirmieji aplankė gimusį Kūdikėlį Jėzų ir paskelbė visiems, ką jiems pasakė Viešpaties angelas. Visi stebėjosi jų pasakojimu, o „Piemenys grįžo atgal garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta“(Lk 2, 20).

Priešingai nei pirmasis atėjimas, antrasis stipriai sukrės žmoniją– Jėzus pasirodys su didžia galybe ir garbe. Evangelijoje pagal Luką Jėzus šiurpinančiai nusako savo antrojo atėjimo ženklus: „ Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje blaškysis sielvarto slegiamos tautos, jūrai baisiai šniokščiant ir šėlstant. Žmonės sustings iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sudrebintos. Tada jie išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su jėga ir didžia šlove“(Lk 21, 25-27).

Šiandien Evangelijoje pagal Matą Jėzus savo atėjimą prilygina Nojaus dienoms, kai „prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė (...), nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“(Mt 24, 38-39). Kitaip tariant, ši diena bus tokia pat paprasta, kaip ir visos kitos. Žmonės ramiai gyvens, pasinėrę į savo kasdienybę. Bet paskui atsitiks tai, kad Kristus akimirksniu pasirodys savo šlovėje ir garbėje. Todėl Jis įspėja „būkite pasiruošę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote“(Mt 24, 44).

Taigi, šiandien Bažnyčia mus ragina atsigręžti į save ir paklausti: ar esu pasirengęs susitikti su savo dangiškuoju Tėvu? Ką tai reiškia? Pradėkime nuo paprastų, atrodytų nereikšmingų dalykų. Koks yra mūsų rytas? Ar pabudę, pažvelgiam vienas kitam į akis, ar padovanojame šypseną sutuoktiniui, vaikui, artimiesiems, kurie yra šalia? Ar išlydėdami savo vaikus į mokyklą apkabiname juos, pabučiuojame ir paženkliname maldos bei palaiminimo ženklais? Ar saugiai vairuojate, einate per gatvę, saugodami savo ir kitų žmonių gyvybę? Ar tikrai gerbiu, meldžiuosi ir laiminu tuos, kurie šiandien ištikti skausmo, apimti vienišumo jausmo, jaučiasi nereikalingi ir atstumti? Ir dar daug panašių, kasdienybę palydinčių klausimų galiu užduoti sau.

Advento metas – tai kiekvienam iš mūsų dar viena proga sustoti, susimąstyti ir pasakyti: „Viešpatie, aš visas tavo. Padėk man nugalėti savąjį „aš“, kuris skatina savo asmeninius reikalus iškelti į pirmąją vietą, kuris neleidžia matyti vargstančiųjų, atstumtųjų skausmo ir dažniausiai besirūpindamas žemiškaisiais turtais, pamirštu maldą, pamirštu tai, kad už viską turiu dėkoti Tau!“. Nuoširdžiai prašykime Viešpatį, kad padėtų mums nugalėti savo silpnybes ir lemiamą valandą sutiktume Jį pasiruošę tyromis, mylinčiomis širdimis. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015