Mieli broliai ir seserys Kristuje, pereitą sekmadienį Jėzus, nusakęs grėsmingus Jo antrojo atėjimo ženklus, pakvietė: „ (...) budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42).

Šiandien evangelistas Matas mums pristato galingąjį pranašą - Joną Krikštytoją, kuris Judėjos dykumoje skelbė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“(Mt 3, 2-3).

To meto žmonėms, tai nebuvo naujiena. Visuose Rytuose plito įsitikinimas, kad iš Judėjos šalies ateis pasaulio Valdovas. Senojo Testamento knygose apstu pažadų apie Mesijo atėjimą. Šiandien girdėjome pranašo Izaijo žodžius: „Iš Jesės kelmo išaugs atauga, iš jo šaknies išdygs atžala. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia (...). Jisai ne pagal išorę teis, ne pagal nuogirdas spręs. Teisingai jis teis mažuosius, nešališkai spręs šalies vargdienių bylas“(Iz 11, 1-4).

Karalius Dovydas girdėtoje psalmėje džiūgauja: „Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė per amžius.(...). Per jį palaimą atras visos gentys pasaulio, turės visos tautos jį šlovint.“(Ps72, 7. 17b). Jonas Krikštytojas žinojo pranašystes, bet jam buvo duota ir ypatinga malonė. Jis dar būdamas motinos įsčiose per Marijos apsilankymą pajuto priartėjusį savo Viešpatį. Anuomet vos Marija peržengė Elzbietos slenkstį, ši tarė: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane!? Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1, 43 – 44).

Ir štai dabar Jonas Krikštytojas galingu balsu ragina savo tautą atgailauti ir atsiversti. Tauta išgirdo Jo balsą, skubėjo į dykumą paklausyti jų dvasią keliančių žodžių: „Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius sugabens į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“(Mt 3, 11-12).

Deja, deja, kai pasirodė tasai, kurį Jonas paskelbė, tautoje kilęs sujudimas netrukus ėmė blėsti. Tauta, tikėjosi, kad greitai bus telkiami kovotojai, geriausieji Izraelio vyrai, kuriuos naujasis karalius ves į kovą su pavergėjais, nekenčiamais romėnais. Viso šito nematydami, priešingai, Jėzus skelbė taiką, meilę, netgi priešams, neruošė jokių karinių išpuolių prieš romėnus, tai žydų entuziazmas greit išblėso. O Rašto žinovus, Aukštuosius kunigus, fariziejus ir valdovus, Jėzus netgi papiktino, nes Jis kritikavo jų veidmainystę, puikybę ir savanaudiškumą. Mato 23-ajame skyriuje Jėzus jiems sako: „Vargas jums veidmainiai, Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate Dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate (...). Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo“ (Mt 23, 13. 25).

Taigi, tiek Jonas Krikštytojas, tiek Jėzus kviečia į tikrąjį atsivertimo kelią, ne iš išorės, bet iš vidaus, giliai širdyje suvokiant, kad Dangaus karalystės verti tik tie, kurie pasiryžę keisti savo galvoseną, gyvenimo įpročius – gyventi rūpinantis tik savimi. Nepakanka daug melstis, skaityti Šv. Raštą, o vidumi išlikti tokiais pačiais, pasitikint tik savimi, tikint, kad gali pats save išgelbėti išmoktais ritualais, maldos formulėmis. Jonas griežtai mums sako, kad Dievo rūstybės galima išvengti tik esmingai pakeitus gyvenimą, duodant „tikrų atsivertimo vaisių“ (Mt 3,8). Jis tikinčiuosius žydus įspėja, „kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų“ (Mt 3, 9). Kas tie akmenys? Tai visi tie, kuriuos žydai laiko pagonimis.

Daugelyje palyginimų Jėzus žydų veidmainingam tikėjimui priešpastato jų priešų – samariečių gailestingumą, meilę artimui, nuoširdų atsivertimą, o per tai jiems atvertas duris į Dangaus karalystę. Grėsminga Jono ištarmė: „Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 10), verčia sudrebėti ne vieno širdį, susimąstyti apie tai, kas laukia jo paskutiniąją Teismo dieną.

Šiandien gera proga kiekvienam krikščioniui pažvelgti į save. Mes kviečiami duoti tikrų atsivertimo vaisių, pirmiausia kaip apaštalas Paulius kviečia į susitaikymą: „Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą“ (Rom 15, 5- 6).

Adventas – pats tinkamiausias laikas susitaikinimui, jei iki šiol jus kankina nesantaika su artimu žmogumi. Tegul šią savaitę tai bus pirmas rimtas žingsnis atsinaujinimo kelyje, laukiant Jėzaus gimimo šventės. Tegul Viešpaties Dvasia sustiprina jus ir lydi visą ateinančią savaitę. Amen.