Mieli broliai ir seserys Kristuje, jau įžengėm į antrąją Advento kelionės dalį - trečiąjį sekmadienį. Šiandien Bažnyčia kviečia į džiaugsmą: tai Džiaugsmo sekmadienis, pagal lotyniškąją tradiciją vadinamas Gaudete. Apie laukimo džiaugsmą pirmajame skaitinyje skelbia pranašas Izaijas. Jis skelbia apie Viešpaties atėjimą. Ir, kai tai įvyks „pradžiugs dykuma, tyrieji laukai, ims krykštauti žydinti dykvietė (Iz 35, 1). Ne tik gamta atgis „pasipuoš visomis gėlėmis ir džiūgaute džiūgaus laiminga“ (Iz35, 2), bet ir žmonės patirs malonių gausą „atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis“ (Iz 35, 5).

Apaštalo Jokūbo laikais jau buvo susikūrusios pirmosios krikščionių bendruomenės, tačiau tikintiesiems kėlė abejonių Jėzaus pažadas sugrįžti. Todėl antrajame skaitinyje apaštalas ramina juos, sakydamas:„Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Jok 5, 7a). Kantrybės mokytis Jis siūlo iš ūkininko, kuris kantriai laukia „brangaus žemės vaisiaus“ (Jok 5, 7b). Apaštalo Jokūbo kvietimas apsiginkluoti kantrybe yra nemažiau aktualus ir šiandien. Kasdieniniai rūpesčiai, nepabaigiami darbai neleidžia nurimti, įsigilinti į savo sielos reikalus, savo požiūrį į Jėzaus pranašystę ir kvietimą: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24, 44).

Visos Jėzaus pranašystės išsipildė, tad nėra pagrindo netikėti pranašyste apie antrąjį Jo atėjimą. „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mk 13,31), - sako Kristus ir kviečia „atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21,28). Visus tuos, kurie abejoja, kurių tikėjimas Evangelija ir Jėzaus pažadu sugrįžti susvyravo, turėtų nuraminti ir pagusti Jonas Krikštytojas. Šiandien jį sutinkame Erodo kalėjime. Pereitą sekmadienį girdėjome jį Judėjos dykumoje galingu balsu raginantį savo tautą atgailauti ir atsiversti. Tauta išgirdo Jo balsą, skubėjo į dykumą paklausyti jų dvasią keliančių žodžių: „Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“(Mt 3, 11).

Tačiau Evangelijoje girdėjome kaip jį, Erodo kalėjime laukiančiojo mirties bausmės, apėmė abejonė. Jonas Jėzaus asmenyje matė Mesiją rankose belaikantį grūdų vėtyklę ir ketinantį sutvarkyti kluoną, išmetant lauk tai, kas netinka, aiškiai atskiriant geruosius nuo blogųjų (plg. Mt 3, 12), t. y. sutvarkyti kaip galima greičiau galutinai pašlijusius pasaulio reikalus. Tuo tarpu Jėzus priima visus, šnekučiuojasi su muitininkais ir nusidėjėliais, leidžia suprasti, kad teismas nukeliamas į laikų pabaigą (plg. Mt 13, 24-30). Jonas jį įsivaizdavo su kirviu rankose, iš peties bekertantį visus blogus medžius, kurie neduoda vaisių (plg. Mt 3, 10). O Jėzus atvirkščiai – skelbia kantrybės ir atleidimo laiką (plg. Lk 13, 6-9).

Jonas ne tokį įsivaizdavo tautų lauktąjį Mesiją. Juk pranašai jį vaizdavo kaip galingą karalių, kuris valdys visą žemę. Antai pranašas Zacharijas skelbia: „Viešpats bus karalius visoje žemėje – tą dieną bus vienas Viešpats ir vienas jo vardas” (Zch 14, 9). Pasak Danieliaus, „Jam duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, ir jo karalystė niekad nebus sunaikinta” (Dan 7, 14 Jonas Krikštytojas norėjo įsitikinti neklydęs, kad Jėzus iš tiesų yra Mesijas, todėl siunčia mokinius paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11,3).

Pranašas tikisi, kad Jėzus ne tik išsklaidys jo abejones, bet kartu sustiprins ir jo mokinių pasitikėjimą. Jėzus, norėdamas paguosti ir nuraminti Joną, liepia mokiniams jam pranešti, ką jie čia girdėjo ir matė: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji naujiena“ (Mt 11,15). Kitaip tariant, Jėzus primena Senojo Testamento pranašų ir paties Jono pranašystes. Jėzus tuos pačius argumentus šiandien sako ir tiems, kurių tikėjimas ima svyruoti, kurie pradeda abejoti. Jis kviečia prisiminti visa, ką žmogus per Jėzų Kristų yra patyręs, girdėjęs ar matęs.

Šiandien liūdniausia yra tai, kad žmogus ima abejoti ne tiek Jėzumi, kiek Jo Bažnyčia. Dažnai tenka išgirsti, kad „Dievu tikiu, tačiau Bažnyčia, kunigais ne!“ Jonas suabejojo Jėzumi, nes nematė Jo galybės, dabartinis žmogus abejoja Bažnyčia, nes nemato jos tokios, kuri prisitaikytų prie jo žemiškųjų vizijų.

Bet kas gi būtų Kristus be Jo Bažnyčios ir kas gi būtų Bažnyčia be Kristaus? Kas, jei ne Bažnyčia persekiojama, niekinama, žeminama, kankinama išsaugojo Jėzų amžių bėgyje? Kas būtų Bažnyčia be Jėzaus? Pats Jėzus pasakė: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame (...), nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15,50).

Mielieji, būdami Advento kelionės pusiaukelėje, esame kviečiami į džiaugsmą, išgyvenant Dievo artumą. Apie tai šventasis popiežius Jonas Paulius II rašė: „Žinojimas, kad Dievas yra ne toli, bet arti, kad Jis neabejingas, bet užjaučiantis, neatsiribojęs, bet gailestingas Tėvas, meiliai stebintis mus ir gerbiantis mūsų laisvę, tampa priežastimi gilaus vidinio džiaugsmo, kurio negali paveikti kasdienio gyvenimo pakilimai ar nuosmukiai“. Amen.