Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien, švenčiant antrąją Kalėdų dieną, Bažnyčia primena pirmąjį kankinį už Kristų, Šv. Steponą. Jis buvo Jeruzalės rabinų akademijos studentas, nepaprastai gabus ir buvo laikomas doru, perspektyviu rabinu. Kai Kristaus mokslas palietė Stepono širdį, jis metė akademiją, pasikrikštijo ir tapo uoliu Dievo žodžio skelbėju. Ir tai darydavo ugningai, uždegančiai, švytinčiu kaip angelo veidu. Žmonės žavėjosi juo, sekė jį ir daugelis atsivertė į krikščionybę. Akademijos profesoriai į disputus su Steponu siuntė gabiausius, gerai paruoštus studentus. „Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Šventajai Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“(Apd 6,10).

Steponas drąsiai priekaištavo žydams už Kristaus, Dievo Sūnaus nužudymą, kvietė juos atgailai. Ir daugelis įtikėję, tai darė. Kadangi Steponas Kristų laikė Dievu, tai tautos vyresnieji jį suėmė ir teisė pagal tą patį įstatymą kaip Kristų – piktžodžiavimą. Steponas, atvestas į teismą, į sinedrioną, apkaltinamas tuo, kad sakė, jog „Jėzus (...) išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus“ (Apd 6, 14). Savo viešajame gyvenime Jėzus iš tiesų buvo išpranašavęs Jeruzalės šventyklos sugriovimą. Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu“ (Jn 2, 19). Tačiau toliau evangelistas Jonas tvirtina: „Jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais“ (Jn 2, 21–22).

Mielieji, jus dažnai esate kviečiami džiaugsmui, nes krikščionybė džiaugsmo religija. Juk mes esame atpirkti, mums Dievas padovanojo viltį amžinajam gyvenimui. Mes gyvename šia viltimi ir tikime tuo, nes Jėzus pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“(Jn11, 25-26). Tad kodėl nuolat girdisi dejonės?

Kodėl nuolat kyla klausimai: „Kaip įmanoma gyventi džiaugsmingai, dainuojant ir būnant dėkingu? Ir dar šiame pasaulyje, kupiname prievartos, karų, žudynių, alkio ir epidemijų. Visur pilna melo, bjaurių gandų, alkoholio, vagysčių ir apgavysčių. Visur pasitaiko priekabiavimo, piktų žodžių, ginčų, pavydo, melo ir gryno, brutalaus egoizmo. Kaipgi įmanoma džiaugsmingai gyventi?“ Šito šiandien mus moko šventasis Steponas. Jis buvo vienas iš septynių diakonų, tarnavusių ankstyvojoje Bažnyčioje. Jis buvo areštuotas ir tardytas. Bet jis liko ištikimas iki galo Kristui.

Jis „kupinas Šventosios Dvasios“ regėjo atsivėrusį dangų ir Jėzų, stovintį prie sosto. Jo veidas švietė kaip angelo. Pamaldieji žydai to neatlaikė ir išvedę už miesto, užmėtė jį akmenimis. Priešpaskutiniai jo žodžiai buvo: „Viešpatie, priimk mano dvasią!“ – o paskutiniai žodžiai: „Atleisk jiems!“ Jis rūpinosi ir savimi, bet kur kas labiau jam rūpėjo kiti, tie, kurie jį mirtinai užmėtė akmenimis. Jis norėjo, kad Jėzus jiems atleistų, tai buvo jo širdies troškimas, nes kaip gi galėjo jie su tokia kalte gyventi? Ar mes sugebėsime paskutinę savo gyvenimo akimirką pagalvoti apie kitus, atleisti jiems, ar galvosime tik apie save pačius? Tai priklausys nuo to, kaip šiandien gyvename.

Mielieji, mes negalėsime gyventi džiaugsme ir atrasti širdies ramybę, jeigu nesugebėsime nuolat atleisti. Viską ir kiekvienam. Viską, kas mums nors kiek padaro bloga ir kiekvienam, kuris mus įskaudina; - taigi, kiekvienam, kuris kažkaip mus nervina.

Tegul Šv. Steponas bus mums pavyzdys. Kaip jis įskaudintas, melagingai apkaltintas, prašė: „Atleisk jiems!“, taip tebūnie ir mūsų malda: „Viešpatie, atleisk, nes jie nežino, kad mane nervina! Atleisk už jų žodžius, kurie mane žeidžia! Atleisk jų pasišaipymus, nes jie nežino, ką kalba!“ Tik šitaip įmanoma gyventi dvasios ramybėje, būnant jautriu žmogumi. Galų gale tai veda prie tikros meilės žmonėms. Amen.