Mielieji šiandien švenčiame jau antrąjį sekmadienį po Kalėdų ir apaštalas Jonas gražina mus į pradžių pradžią: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“(Jn 1, 1-4). Taip išgirdome iš Evangelijos pagal Joną.

Apskritai, Biblija prasideda žodžiu „Pradžioje“. Pirmasis jos sakinys yra: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę“(Pr1, 1). Tai reiškia, kad Dievas yra pirma visko, Jis yra be pradžios, vadinasi amžinas. Savo paliepimo žodžiu Jis viską sutvėrė. Pirmiausia „Dievas tarė: tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera“(Pr  1, 3). Taip pradinio chaoso tamsybėse Dievo Žodžio galia atsirado pirmoji galimybė gyviems organizmams atsirasti. Greičiausiai visi skaitėte apie pasaulio sukūrimą, kurį įkvėptasis autorius suskirsto į šešias dienas. Kiekvienos dienos kūryba apibudinama žodžiais „Dievas tarė“, „ir pasidarė“, „ir Dievas matė, kad tai buvo gera“. Dėl šito apie Dievo Žodį kalbama taip, lyg jis būtų pačiu Dievu. Tą žinodami mes turėtume dievobaimingai prisiminti, kad per Savo Žodį, kuris yra mūsų širdyje, Dievas visuomet yra labai arti mūsų.

Netgi dabar gamtoje viskas vyksta būtent pagal Jo Žodį. 147 Psalmėje skaitome: „Jis siunčia įsakymą žemei, labai sparčiai Jo žodis atskrieja. Jis sniegą kaip vilną duoda (...) Jam žodį pasiuntus (... )vandenys teka" (Ps147:15-18). Taigi, Dievo Žodis yra Jo kuriamoji jėga, todėl Dievas panaudojo jį, kad Marijos įsčiose užgimtų Jėzus.

Atsakydama į žinią apie būsimą Kristaus pradėjimą Marija su pasitikėjimu atsakė: „Tebūnie man pagal tavo žodį" (Lk 1,38). Šios dienos Evangelijos pagal Joną ištrauka skamba kaip odė Dievo Žodžiui. Kažkur skaičiau, kad tai buvo pirmųjų krikščionių himnas. Čia žodis „Pradžioje“ reiškia tą patį, kaip ir Pradžios knygoje – visais amžiais prieš pasaulio sukūrimą. Evangelijoje išgirdome krikščionybės istorijoje vieną iš labiausiai diskutuojamų problemų: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę, šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“(Jn1, 1a. 14).

Nuo praėjusių amžių iki šių dienų tikinčiuosius jaudina klausimai: „Kodėl Žodis tapo Kūnu? Ar tik todėl, kad nusidėjome ir mums reikėjo išgelbėjimo?“ Viduramžių mąstytojai bandė atsakyti, viena vertus pabrėždami žmogaus nuodėmingumą, kitą vertus Dievo šlovę.

Šių dienų teologija, atskleisdama biblinį Dievo veidą, pabrėžia: „Taip, Jėzus Kristus nužengė iš dangaus dėl mūsų išganymo, bet tai, kas Jį pastūmėjo žengti šį žingsnį, buvo meilė, ir nieko kito. Dievas yra meilė, ir tai, ką Jis daro, – Jis daro iš meilės.“ Šis atsakymas, kodėl Dievas įsikūnijo, buvo užrašytas Biblijoje to paties evangelisto, kurio Prologą šiandien išgirdome: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Mieli tikintieji, Šventosios Kalėdos yra Dievo meilės žmonėms aukščiausias įrodymas. Jėzus Kristus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“(Jn1, 9). Amen.