Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien minim mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumo apsireiškimą pagonims, kai į Betliejų atvyksta Rytų išminčiai. Žydams Jo dieviškumas apsireikš žymiai vėliau - per krikštą Jordano upėje. Evangelijoje pagal Luką šis įvykis taip aprašomas: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: "Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3,21-22). Mokiniai Jėzaus dieviškumu įtikėjo, kai Kanos vestuvėse Jis vandenį pavertė vynu. Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį“(Jn 2, 11).

Šiandien evangelistas Matas aprašo išminčių iš Rytų apsilankymą Jeruzalėje. Jie klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“(Mt 2, 2). Jei skaitome Šventąjį Raštą, tai pastebim, kaip įvairiais būdais Dievas prabyla į žmogų. Į piemenėlius prabilo per angelus, į Erodą – per garbingą išminčių delegaciją iš Rytų, vyriausiems kunigams - per Šv. Raštą. Į Rytų išminčius Dievas prabilo per jų mokslus. Jie buvo mokslininkai – astronomai, matematikai, filosofai. Tyrinėjant dangų, išminčiai pamatė žvaigždę, kuri juos ir atvedė pas Kūdikėlį Jėzų. Neabejotinai atkreipėt dėmesį, kokia skirtinga visų reakcija buvo į žinią apie Jėzaus gimimą.

Piemenėliai skubiai nuskubėjo į tvartelį, įsitikinti ar tiesą sakė angelas ir šią džiugią naujieną nuskubėjo pranešti kitiems. Rytų išminčiai džiaugsmingai atskubėję, pagarbino kūdikėlį ir įteikė dovanų. O per angelą sužinoję Erodo piktus kėslus, pasuko kitu keliu. Žydų aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, karalius Erodas sutiko žinią su nerimu, jie net išsigando. Argi ne paradoksalu, kad tie, kurie turėjo labiausiai apsidžiaugti, skelbti visiems Gerąją Naujieną, pasielgė priešingai. Kodėl? Viską nulemia pats žemiausias žmoguje tūnantis jausmas – pavydas!

Erodas buvo pakankamai gabus ir gudrus. Jo valdymo metais Palestinoje buvo pastatyta keletas teatrų, hipodromas, nepaprastai gražiai išpuošta Jeruzalės šventovė. Nežiūrint to, kad Erodas buvo tikintis žydas, jis buvo didelis tironas. Kad įtiktų Romos imperatoriui ir išsaugotų savo valdžią, jis daug žmonių yra nužudęs arba pasodinęs į kalėjimą. Taigi, Erodas buvo despotas, pataikūnas ir virš trisdešimt metų išbuvęs valdžioje. Tad, natūralu, kad žinia apie gimusįjį Išganytoją jį nugąsdino. Jis įžvelgė gimusiajame savo konkurentą. Jeruzalės gyventojai, žinodami Erodo žiaurų būdą, nujautė, kad Išganytojo gimimas geruoju nesibaigs, todėl taip pat sunerimo.

Taigi, pirmieji apie žydų išpranašauto Mesijo gimimą Erodui, Aukštiesiems kunigams ir judėjų tikinčiųjų elitui paskelbė ne angelai ir ne Rašto aiškintojai, o pagonys – išminčiai atkeliavę iš Rytų. Jų atneštos dovanos: auksas, smilkalai ir mira – simbolizuoja Jėzaus karališkumą, dieviškumą ir žmogišką laikinumą. Atneštų dovanų simboliką kai kas interpretuoja kaip tikėjimo, vilties bei meilės išraišką. Dar sakoma, kad auksas aukojamas Dievui Kūrėjui – Tėvui, mira – Dievui Atpirkėjui – Jėzui, o smilkalai – Šventajai Dvasiai. Kaip beinterpretuotume, viena aišku, kad Pasauliui gimė Išganytojas, Dievo siųstasis Mesijas, ir pirmieji tai paliudijo pagonys.

Mielieji, šiandien Šv. Raštas kviečia mus elgtis taip, kaip Evangelijos trys išminčiai. Vos tik mūsų sieloje įsižiebs nauja mintis – tarsi nauja žvaigždė, kviečianti palikti senąjį pasaulį ir eiti ieškoti teisingesnio, šviesesnio, tai nedelsdami palikime viską ir skubėkime pas Jėzų, į Jo šventąją Bažnyčią. Atradę Jį, kaip išminčiai, jau nebegrįžkime atgal tuo pačiu keliu į seną buitį. Tik suklupus prie Jėzaus kojų, tik patikėjus Jam savo vargus, skausmus ir nesėkmes, gali nurimti širdis ir džiaugsmingai sušukti: „Viešpatie, leisk būti šalia Tavęs! Mano vienintelis troškimas ir vienintelis džiaugsmas tebūna vis giliau pažinti Tavo valią ir joje atrasti Tavo meilę!”. Amen.