Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

VII eilinis sekmadienis, A (Mt 5, 38-48) (2020-02-23)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

 

Mieli tikintieji, šios dienos visi Šv. Rašto skaitiniai nukreipti į vieną tikslą – sužadinti dėkingumą Viešpačiui bei meilę ir gailestingumą tikinčiojo žmogaus širdyje. Pirmajame skaitinyje iš Kunigų knygos Viešpats per Mozę kviečia: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“(Kun 19, 2). Toliau girdėjome: „Nesiek atkeršyti ir nejausk pagiežos savo tautiečiams. Mylėk savo artimą kaip save patį“(Kun 19, 17-18). Dovydas psalmėje primena Viešpaties gerumą: „Viešpats – švelnus, maloningas.(...) Lai mano siela Viešpatį šlovina, lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. (...). Jis man visas kaltes dovanoja“ (Ps 102, 1-4). O apaštalas Paulius sako: „„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“(1 Kor3, 16).

Šios dienos Evangelija tęsia Jėzaus pamokslą nuo kalno, kur nuskambėjo garsieji palaiminimai. Popiežius Pranciškus paruošė katechezių ciklą apie palaiminimus ir kviečia kiekvieną tikintįjį kasdien juos perskaityti bei jų dvasioje gyventi. Tą daryti rekomenduoju ir aš. Pirmiausia atkreipsiu dėmesį į paskutinę Jėzaus ištarmę: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48).

Būti tobulu, vadinasi būti šventu, kaip girdėjome pirmajame skaitinyje. Kalbėdamas apie šventumą, Jėzus aiškina mums savo naująjį įstatymą. Jis tai daro naudodamas antitezes, priešpastatydamas egzistavusiam Rašto aiškintojų ir fariziejų įstatymui Dievo Karalystės įstatymą. Atidžiau pažvelkime į kiekvieną jų.

Pirmoji antitezė kalba apie kerštą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: (...), jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5,38-39). Atrodytų, kad Jėzus kviečia mus ne tik priimti skriaudą, bet dar daugiau - atsukti savo veidą ir leisti suduoti per kitą skruostą. Visai ne. Kai Jėzus sako atsukti kitą skruostą, tai jis kviečia mus susitikti su savo skriaudėju, atsigręžti į jį. Kai užpuolikas muša savo auką, dažniausiai nemato jo veido. Bet jei žmogus atsigręžia veidu į jį, atsukdamas kitą skruostą smūgiui, skriaudikas yra priverstas pažvelgti į savo auką ir atpažinti jo žmogiškumą. Atsukti kitą skruostą nėra nusižeminimo veiksmas, tai greičiau tam tikra prasme netgi pasipriešinimas. Taip Jėzus moko į blogį atsakyti ne blogiu, bet gerumu. Toliau Jėzus moko, kad jei mes esame verčiami tarnystei, priimkime tą tarnystę su padėka. Mes turime viršyti tą minimumą, kurio esame prašomi padaryti: „Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“(Mt 5, 40-42).

Taigi, Jėzus kviečia mus ne tik suteikti tai, ko esame prašomi, bet jis kviečia, kad mes visi turime tapti pagalbos ir tarnystės žmonėmis šalia esantiems. Mes esame kviečiami ne tik imti, bet ir duoti.

Antroji antitezė kalba apie priešus. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus” (Mt 5, 43-44). Iš savo sekėjų Jėzus reikalauja mylėti net tuos, kurie nėra meilės nusipelnę. Ne tik mylėti, betgi melstis už juos. Jėzus priduria: „kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45).

Kiekvienas paklauskime save, ar įmanoma įvykdyti šį Jėzaus įsakymą? Jei būsime atviri ir nuoširdūs, tai turėtume atsakyti: ne! Žmogiškai neįmanoma mylėti priešo, neįmanoma nuoširdžiai atleisti nusikaltėliui, kuris galbūt atėmė tėvų, artimųjų gyvybę. Tokia yra pasaulio logika. Jėzus gi savo mokinių prašo nebesielgti, kaip elgiamasi pasaulyje, nebesielgti, kaip daro visi. Tai gal Jėzus iš mūsų prašo neįmanomo? Atsakymas būtų „Ne“. Jis mums duoda ne tik įsakymą mylėti priešus, bet ir jėgų bei sugebėjimo tai įvykdyti.

Pirmiausia Jėzus pats įvykdė šį įsakymą už mus visus. Kybodamas ant kryžiaus, jis prašė savo Tėvo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“(Lk 23, 34). Atsiminkime, kad Dievas neduoda įsakymų, kurių žmogus nesugebėtų ir nepajėgtų įvykdyti. Mąstymą baigsiu pop. Pranciškaus mintimis: „Šventoji Dvasia šiandien mums kalba ir šventojo Pauliaus žodžiais: „Esate Dievo šventovė (... ). Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1Kor 3,16-17).

Šioje šventovėje, tai yra mumyse, švenčiama svarbiausia liturgija: gerumo, atlaidumo, tarnavimo, vienu žodžiu – meilės liturgija. Ši mūsų šventovė išniekinama jei nepaisome savo pareigų artimui. Jei mūsų širdyje yra vietos mažiausiam mūsų broliui, joje yra vietos Dievui. Jei mūsų brolis lieka lauke, mes ir Dievo nepriimame. Širdis be meilės tai tarsi buvusi Bažnyčia, skirta ne Dievo garbinimui, o kitiems tikslams.(Pop. Pranciškus, 2014 02 23). Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015