Šiandien išgirdome nuostabią istoriją apie Jėzaus atsimainymą. Evangelija prasideda žodžiais: „Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno“(Mt17, 1). Po kokių šešių dienų? Kalba eina apie pirmąjį Jėzaus įspėjimą: kančią, mirtį ir vėl šlovingą Prisikėlimą po trijų dienų. Suprantama šis Jėzaus pareiškimas mokinius nuliūdino, sukėlę sumaištį jų širdyse. Petras net išdrįso paprieštarauti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“ (Mt16, 22).

Po šito apaštalams Jėzus nusako, koks turi būti Jo mokinių kelias: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24). Ir štai po šito, Jėzus pateikia trims apaštalams džiaugsmingą išgyvenimą, apie kurį girdėjome šios dienos Evangelijoje: „Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa”(Mt17, 2).

Jėzus pasirodė visoje savo šlovėje tarp Mozės ir Elijo. Petras, apakintas tokio vaizdo, džiaugsmingai sušunka: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ (Mt17, 4). Jis net siūlosi pastatyti trys palapines: Jėzui, Mozei ir Elijui. Petras norėtų, kad šis dvasinis pakilimas niekada nesibaigtų. Ką norėjo Jėzus parodyti savo mokiniams, atskleisdamas savo dieviškumą, kurį patvirtino balsas iš debesies: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“(Mt17, 5).

Prisiminkime, kad prieš tai jis kalbėjo apie būsimą kančią ir kaip mokiniai į tai sureagavo. Atsimainęs ir nušvitęs Jėzus apaštalams atskleidžia kančios vertę ir prasmę. Šis atsimainymas yra padrąsinimas nešti savo gyvenimo kryžių. Mielieji, tai pamoka ir mums, priminimas, koks yra krikščionio gyvenimas. Tai tarsi savo kryžiaus nešimas į Taboro kalną, kurio viršūnėje mūsų laukia prisikėlęs Kristus – Šv. Velykos. Kad deramai pasiruoštume susitikimui su mūsų Viešpačiu, šiandien gera proga prisiminti Atgailos sakramentą.

Katekizmas kalba apie penkias Atgailos sakramento dalis. Ar jas atsimename, ar jas deramai įvykdome? Trumpai priminsiu. Pirmoji dalis – gailestis dėl savo nuodėmių. Bažnyčia kalba apie tobulą ir netobulą gailestį. „Kai gailestis kyla dėl to, kad Dievą mylime labiau už viską, jis vadinamas „tobulas”. Toks gailestis ir be išpažinties atleidžia lengvąsias nuodėmes. „Gailestis, kuris vadinamas „netobulas”, taip pat yra Dievo dovana, Šventosios Dvasios poveikis. Toks gailestis kyla apsvarsčius nuodėmės bjaurumą arba iš amžinojo pasmerkimo baimės” (KBK 1453). Ir netobulas gailestis yra pakankamas, kad žmogus galėtų artintis prie klausyklos ir gauti kalčių atleidimą.

Antroji Atgailos sakramento dalis – sąžinės sąskaita. Rekomenduojama prisiminti dešimtį Dievo įsakymų, penkis Bažnyčios įsakymus, Didįjį Dievo ir artimo įsakymą. Nuodėme reikia laikyti ne tiktai atliktą veiksmą, bet ir nedorus geismus, kai jiems pritariama. Ketvirtoji Susitaikinimo sakramento dalis – nuodėmių išpažinimas. Tai esminė šio sakramento dalis. Reikia išpažinti visas sunkiąsias nuodėmes: ne tiktai įvykdytas, bet ir tas, kurios nepadarytos, bet geistos, norėtos. Nors griežtai nereikalaujama išpažinti visas mažąsias nuodėmes, bet tai labai patariama. Sunkių nuodėmių sąmoningas nuslėpimas ne tiktai neatneša norėto kalčių atleidimo, bet mūsų kaltumą dar padidina. Jeigu jau kam pasitaikė šventvagiška išpažintis, jis privalo skubėti kuo greičiau nuoširdžiai atverti kunigui savo sąžinę.

Tebūna mums žinomi trys sunkios nuodėmės kriterijai. Pirma – tai akivaizdus nusikaltimas, antra – atliktas sąmoningai, trečia – atliktas laisva valia. Paskutinė Atgailos sakramento dalis – atsilyginimas. Naujajame katekizme apie tai sakoma: „Daugelis nuodėmių padaro žalos artimui. Reikia daryti visa, kas įmanoma, jai atitaisyti (pavyzdžiui, grąžinti pavogtus daiktus, sugrąžinti gerą vardą tam, kuris buvo apšmeižtas, atlyginti skriaudą). Išrišimas pašalina nuodėmes, bet nepašalina nuodėmės sukeltos netvarkos, kurią dar turi atitaisyti nusidėjėlis. Paprastai atlikus išpažintį kunigas paskiria „atgailą”. Tai gali būti malda, tam tikra auka, gailestingumo darbai. Labai sėkminga priemonė, galutinai panaikinti visas nuodėmių pasekmes, yra atlaidai.

Mielieji, Gavėnios metas mums tebūna kopimas į Taboro kalną. Kopti į kalną visada nelengva. Rūpestingai švęskime sekmadienius, suraskime progų paadoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą, dalyvaukime rekolekcijose, pasinaudokime Atgailos sakramentu, kad Velykų sekmadienį jau būtume to kalno viršūnėje su prisikėlusiu Viešpačiu. Amen.