Įpusėjus gavėniai, Bažnyčia mums primena dvigubą Jėzaus padarytą stebuklą: Jėzus iš prigimties aklam žmogui gražina ne tik fizinį regėjimą, bet ir dvasinį. Apskritai, jei pastebėjote, Šv. Rašte stebuklai turi dvigubą reikšmę.

Pirmoji reikšmė visuomet labai paprasta ir akivaizdi – patenkinti esamą poreikį, kaip šiuo atveju – suteikt aklajam fizinį regėjimą. Tačiau stebuklai visuomet turi ir kitą pusę. Jie dar tampa pamokymu, turinčiu dvasinę prasmę. Neregys pamato ne tik saulę danguje, bet ir tos saulės Kūrėją Kristų, kuris yra amžinosios šviesos šaltinis. Ankstesniame šios Evangelijos pagal Joną skyriuje Jėzus kalbėjo: „Aš pasaulio šviesa, kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse” (Jn 8, 12).

Šiandien Bažnyčia ir mus kviečia praverti dvasines akis, kad pamatytume, kas mums teikia gyvenimo šviesą. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius ragina: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus”. Praregėjęs aklasis ne iš karto atpažįsta, kas yra Jėzus, tik vėliau, antrą kartą sutikęs Jėzų, įtikėjęs sušuko: „Tikiu, Viešpatie!”, ir parpuolęs pagarbino jį“ (Jn 9, 38). Tačiau dar nepažindamas, kas prieš jį stovi, aklasis vis dėlto leidosi Jėzaus vadovaujamas. Jis įsileido Jėzų į savo gyvenimą, sekė jo pamokymais. Jis leido nepažįstamai Apvaizdai vadovauti, kad galėtų regėti taip, kaip mato Dievas. Fariziejai gi, priešingai nenori įžengti į šviesos pasaulį. Raidiškai suvokdami Dievo valią, jie netgi stebuklingame išgydyme įžvelgia blogį. Fariziejų aklumas yra nepalyginti sunkesnis ir tamsesnis negu buvusio aklojo. Jie netgi savo argumentais užsipuola buvusį akląjį. Iš pradžių jie apklausia praregėjusįjį, po to tardo jo tėvus. Nors tenka pripažinti stebuklingą išgydymo faktą ir tai, kad akląjį išgydė Jėzus, fariziejai nenori priimti šios akivaizdžios tiesos. Įžvelgti Jėzaus stebuklo dievišką kilmę – tai tas pats kas pripažinti Jėzų esant Mesiją. Tai jiems atrodo pernelyg pavojinga. Tai sugriautų jų privilegiją valdyti tautą.

Šiandien kiekvienas pažvelkime į savo tikėjimą. Prisiminkime pagrindinius dalykus, susijusius su mūsų tikėjimu. Katalikų Bažnyčios katekizmas tikėjimą apibrėžia labai paprastai ir suprantamai: „Tikėjimas yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai” (KBK 150). Taigi tikėjimas – ryšys, bendravimas su Dievu. Kaipgi tas ryšys atsiranda? Jo niekada nebūtų, jeigu Dievas mūsų, kaip savo vaikų, nemylėtų, jeigu jis pirmas neištiestų mums savo mylinčios rankos.

Apaštalas Jonas pirmajame laiške rašo: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“(1 Jn 4, 9-10). Deja, žmogus būdamas ribotas, Dievo meilę ir Jo visagalybę suvokia labai netobulai. Žmogui giliau pažinti Dievą, ypatingai įtikėti tuo, kad esi Dievo mylimas vaikas, trukdo ir aistros, ir nepastovumas, ir gyvenimo rūpesčiai. Pagaliau ir žmogiškoji puikybė neleidžia žmogui pripažinti savo priklausomybės nuo Dievo. Ačiū Dievui, kad Jis pažįsta mūsų silpnybes ir nepaliauja mums dovanoti tikėjimo malonę. Šis tikėjimas, kitaip tariant asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu, nėra aklas. 

Atkreipkime dėmesį, kaip evangelistas subtiliai vartoja veiksmažodį žinoti, išreiškiantį tiek atsivėrimą tikėjimui, tiek užsiblokavimą netikėjime. Pirma, tėvai „žino”, kad tai jų sūnus išgydytas, tačiau, bijodami būti išvarytais iš sinagogos, nenori „žinoti”, kas atvėrė jam akis (Jn9, 20–21). Antra, fariziejai „žino”, kad Jėzus yra nusidėjėlis, taip pat jie „žino”, ką Dievas kalbėjo Mozei, tačiau jie nenori „žinoti” iš kur atėjo Jėzus (Jn9, 24–29). Pagaliau, aklas gimusis „nežino”, kur išėjo Jėzus, „nežino”, ar jis nusidėjėlis, tačiau jis „žino”, kad yra išgydytas ir „žino”, jog Dievas neišklauso nusidėjėlių (Jn 9, 12. 25–31).  Šiandien kiekvienas esame kviečiamas ieškoti tiesos, neužsiblokuoti savo žinojime, trokšti labiau pažinti Jėzų ir nuolat nuoširdžiai, kaip išgydytas aklasis, pagarbinti Jį džiaugsmingu šūksniu: „Tikiu, Viešpatie!“ Amen.