Mieli broliai Kristuje, likus vos porai žingsnių iki Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo, ką tik girdėtas giliai prasmingas pasakojimas apie Lozoriaus prikėlimą iš numirusių, neabejotinai iškelia ne vieną klausimą, skatina susimąstyti, atidžiau pažvelgti į savo širdį ir pačiam sau atsakyti: Kiek mano širdyje yra tikėjimo ir pasitikėjimo Jėzumi Kristumi? Ar tikiu, kad Jėzus mano gyvenimo kelią tvirtai laiko savo rankose? Kiek svarbus Jis mano gyvenime ir ar esu pasiruošęs vardan Jo ir Jo Bažnyčios aukoti savo gyvenimą? Pagaliau, ar Dievo ramybė viešpatauja mano širdyje? Ar mano gyvenimą „puošia“ dieviškas džiaugsmas? Lozoriaus prikėlimas iš numirusių, tai septintasis Jono Evangelijoje aprašytas ženklas, kuriuo Jėzus norėjo ne tik parodyti mokiniams savo dieviškumą, kartu norėjo sustiprinti jų tikėjimą.

Evangelijoje skaitome: „Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“(Jn 11, 3). Seserys nusiuntė žinutę apie brolio liga, tačiau jos neprašė Jo atvykti. Jos tikėjo, kad Jėzus gali pagydyti ir per atstumą, kaip pagydė šimtininko tarną, net neužsukęs į jo namus. Tačiau, norėdamas, kad mokiniai įtikėtų Jo dieviškumu, Jėzus neskubėjo, Jis jiems tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“(Jn11, 4). Dievo garbė – tai šlovė Dievo didybės apsireiškimui. Evangelistas Jonas jau pirmomis savo Evangelijos eilutėmis pateikia didingiausią Dievo šlovės apsireiškimą: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Dievo Žodis tapo Žmogumi – Jėzumi, kurio žemiška veikla ir parodyti ženklai liudija Dievo didybę. Šiandien išgirdome dar vieną labai svarbų dalyką, norint būti Dievo didybės liudininku – tai Jėzaus ne tik Mortai, bet visiems mums duotas pažadas: „jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę“ (Jn 11, 40).

Taigi, svarbiausia - tikėjimas. „Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“(Jn11, 25), - tvirtina Jėzus ir klausia ne tik Mortos, bet ir kiekvieno iš mūsų: „Ar tai tiki?“ (Jn 11, 26). Marija ir Morta yra mums besąlygiško pasitikėjimo Dievu pavyzdys. Į klausimą „Ar tai tiki?“, Morta nedvejodama atsako: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“(Jn11, 27). Kai Morta pasitiko Jėzų, ji pasakė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“(Jn 11, 21), - tačiau be jokios abejonės tarė: „Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“ (Jn 11, 22). Ji taip pat paliudijo tikėjimą žmogaus prisikėlimu paskutinę dieną: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“(Jn 11, 24). Nors vėliau, kai Jėzus paliepė nuristi nuo kapo olos akmenį, Mortą apėmė abejonė, ji net įspėjo Jėzų: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“(Jn11, 39).

Jėzus dar kartą užtvirtino, jai sakydamas: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“(Jn 11, 40). Tuo tarpu Marija tyliai laukė ir besąlygiškai pasitikėjo Jėzumi. Kai buvo nuritintas akmuo nuo kapo, Jėzus pirmiausia kreipėsi į dangiškąjį Tėvą: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“(Jn 11, 41-42). Tai taręs, Jėzus galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“, –ir stebuklas įvyko, nes „kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs“ (Jn 11, 21). Numirėliui išėjus iš kapo, Jėzus įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“(Jn 11, 44). Anuo metu „Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį“(Jn 11, 45).

Mieli broliai, šis be galo jaudinantis pasakojimas yra apie Jėzaus meilę, apie Jo rūpestį savo mokiniais ir draugais, apie Jo troškimą sustiprinti mokinių tikėjimą tuo, jog Jis viešpatauja gyvenimui, mirčiai bei visai kūrinijai ir vėliau taptų Jo dievystės liudytojais. Šiandien ir mes kviečiami nusimesti mūsų dvasią varžančius pančius ir naujai pradėti atsinaujinusį gyvenimą su Kristumi. Tai ir yra pagrindinė Gavėnios žinia - atnaujinti save Kristuje, drąsiai, ryžtingai ir atsakingai, kaip Jis veikti ir tarnauti Jo Bažnyčioje. Toks mūsų pašaukimo kelias. Amen.