Šį Didžiojo penktadienio vakarą prisimename Viešpaties kančią ir mirtį, be kurių nebūtų prisikėlimo. Šiandien visas bažnyčias gaubė visiška tyla: neskambėjo varpai, negrojo jokie muzikos instrumentai, altoriai nudengti, visų kryžių kančios atvaizdai uždengti. Ši tyla ir rimtis kvietė giliau ir jautriau išgyventi Viešpaties kentėjimus už mus. Šis vakaras primena Dievo meilę ir gailestingumą nuodėmės pažeistam žmogui. Dievas, siekdamas atstatyti su žmogumi meilės ryšį, kurį pažeidė pirmieji tėvai, atsiuntė į žemę mylimą vienatinį Sūnų, kad per Jį išlaisvintų mus iš nuodėmių, iš sielos žaizdų ir kentėjimų. Apaštalas Paulius rašo: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis (Dievas) dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu" (2Kor 5, 21).

Didįjį penktadienį nešvenčiama Eucharistija. Švenčiamos Kristaus kančios ir Kryžiaus pagerbimo pamaldos. Jų liturgija paprasta ir tyli, jos metu klausome Viešpaties Kančios istoriją pagal Joną. Kunigas Juozas Zdebskis Kristaus kančią palygina su knygos skaitymu. Viename mąstyme jis rašo: „Visi žinome Jėzaus kančią. Žinome, kad tokia buvo, žinome jos eigą – juk visi esame Kryžiaus kelią ėję. Tačiau jei apie tokį žinomą faktą pagalvosi trumpai, jausmams neturės jokios įtakos. Panašiai kaip skaitant knygą: jei pasižiūri tik į jos antraštę, tai jokio vaizdo nesusidarai, kas knygoje rašoma. Atsiverti turinį. Aha, čia jau aiškiau – čia tema suskirstyta smulkiau. Na, o kai perskaitai visą knygą, – visai kitas vaizdas, kartais ilgai negali užmiršti. Taigi tik prisiminęs Jėzaus kančią – nesusidarysi jokio vaizdo. Bet pabandyk smulkinti, išdalyti etapais. Tiesiog su smulkmenomis įsivaizduoti kiekvieną žmogų, ten dalyvavusį, kiekvieną veiksmą. Pamatysi, kaip užsidegs meilės, pagarbos, dėkingumo jausmai Jėzui. Pamatysi, kad tokių gerųjų jausmų paveiktos pagundos visai nustoja savo galios, jėgos.(Kunigas Juozas Zdebskis, † 1986)

Trumpame pamoksle nėra galimybės ką tik išgirstą šventojo Jono pasakojimą apie Jėzaus kančią apžvelgti etapais. Atidžiau įsižiūrėkime į Kryžiaus kelią. Prieš suėmimą vienu skyriumi anksčiau aprašomas ilgas Jėzaus pokalbis su Tėvu. Tuomet, „Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. (...) Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą (...). Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais“ (Jn18, 1-3). Ypatinga tai, kad Evangelijoje pagal Joną nėra rėkiančių didžiulių minių, kurias dėl didesnio efekto į sceną įvedė sinoptinių evangelijų autoriai.

Evangelistas Jonas rašo: „Būrys, jo vadas ir judėjų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną“ (Jn 18,12). Jo namuose tebuvo tik kariai ir tarnai. „Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą“ (Jn18, 24). „Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų“(Jn18, 28). Taigi Jėzų vedžiojo „jie“, t.y. ta pati grupelė, kuri suėmė Jį Getsemanės sode. Tos pačios grupelės Pilotas ir klausė, ką daryti su Jėzumi. Evangelijoje pagal Joną atrodo, kad visas procesas nebuvo toks jau viešas. Jėzų kankino, iš Jo tyčiojosi Piloto kareiviai. Pilotas keletą kartų bandė Jėzų paleisti, bet „Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį, ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“(Jn18, 6). Tik, kai Jėzus Jeruzalės gatvėmis nešė Kryžių, į šį procesą įsijungė suplaukusios piligrimų minios, ir tai labiau susirūpinusios pasirengimu Paschai, nei šio žmogaus byla. Galbūt dauguma stebėjo šį įvykį netgi abejingai, kaip į dar vieną okupacinio režimo ir valdančiųjų susidorojimą su eiline jų režimui neįtikusia auka.

Šios Evangelijos pasakojimas sustiprina vaizduotę, kai lankausi su piligrimais Šventojoje žemėje ir einame Kryžiaus kelią siauromis, į turgų virtusiomis Senosios Jeruzalės gatvelėmis. Vietomis pro prekiautojus tenka paprasčiausiai braute brautis, kad neatsiliktum nuo procesijos.

Triukšmas, erzelis, abejingi prekeivių žvilgsniai, jokio sukrečiamo įspūdžio. Visiška kasdienybė, tuštuma ir jokio dieviško prisilietimo. Kartą į galvą akimirkai atklydo netikėta mintis: „Galbūt taip viskas vyko ir tada?!“ Ir tuojau pat ją nuvijau šalin. Juk buvo lydinčiųjų tarpe ir savų: Jėzaus Motina, ištikimos moterys, mylimasis mokinys, Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, Nikodemas, kuris pirmiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Neabejotina, kad buvo ir daugiau užjaučiančių, kupinų gailesčio ir užuojautos palydinčių akių. Tik vargu, ar bent vienas suprato, kas Jėzus buvo iš tikrųjų, kad Jo kančia vardan žmonijos išgelbėjimo iš piktojo pančių.

Mielieji, šiandien stovėdami ties kryžiumi, Viešpaties kentėjimų akivaizdoje prisiminkime Jo meilę, kuria Jis mus mylėjo iki paskutinio kraujo lašo ir kartu su apaštalu Pauliumi su didžiu tikėjimu tarkime: „ Jėzus mane mylėjo ir paaukojo save dėl manęs.“ Amen.